riders on the storm (dvikova)

Jie atrodo nekenksmingi. Taikūs švyturiai tamsioje kambario kubo erdvėje. Gal todėl, kad Lola šalia jų, sušvelnina kreivas fizionomijas (kokių apskritai neturėtų būti). Lola.... ji kartais didina kauburį, bet niekada neprisileidžia arčiau nei suknelės audeklo storis (kartą gal ir prisileido). Kambaryje tvanku, nuo tos kolbos: trys trikampiai nusitaikę į vieną ovalą. Virš jų Didžiosios Galvos kaulas. Tai stipru.

- Tai ieškai didžiojo tarpo? -Klausia sėdintis arčiausiai Lolos.
- Matai, visi kartais girdim Didžiąją Galvą... Tikiu, kad egzistuoja ir didysis tarpas.
- Tu kliedi. Galva supyks ir padalins tave į akmenis, į smilteles. Niekada nebekalbėsi ir nejudėsi. Ištrins tave.

Koma mato save veidrodyje. Nuo kolbos su trikampiais per keletą sekundžių nuslinko plaukai. Ar jie slenka geometrinės progresijos pagrindu: vienas, du, keturi, aštuoni... šešiolika? Gražumas. Atjaunėjo. Lola pašoka ir apsikabina jį. Kauburys įsispraudžia kažkur... Lolos plaukai limpa prie jo brezentinio švarko. Slenka lėčiau, netvarkingais kuokštais. Jos skaičiavimo pusrutuliai dirba auto piloto rėžimu.

- Jei rasi tarpą... juk nepaliksi manęs čia? Pasiimsi?
- Žinoma, Lola. Turi kokią atliekamą kolbą? Padovanosiu ją pirmajam už didžiojo tarpo.
- Parduosiu tau pačią stipriausią.

Danguje kabo žaibas. Jau septintą dieną iš eilės. Fenomenas, kurio nepastebi niekas. Lyg duomenų bazėse nebūtų jokios informacijos apie žaibų kabėjimo laiką. Didžiosios galvos aplaidumas? Taip galvoti tabu. Koma traukia siaura gatve ta kryptimi, kurią rodo žaibas. Už švarko skverno kolba. Sandariai uždaryta. Jis pasiilgo sniego. Kas yra sniegas? Nežino, bet pasiilgo. Virusinės mintys... tylėk. Tave girdi, mato ir stebi.

Vaikystės svajonė. Rasti didįjį tarpą. Abstrakti vizija abstrakčiame pasaulyje. O už tarpo-viskas kitaip, kita saulė, kita meilė, kitoks orchidėjų kvapas, net liūdesys ten kitoks. Ten architektūrinis rojus. Kuriantis tokius pasaulius kaip šis. O jų turėtų būti daug... tik be paklydusių ir niekam nereikalingų žaibų danguje. Mėtos... koks mėtų skonis? Virusinės svajos? Jausmas, kad nebepritampa prie abstrakčios struktūros kutena Komos žandus ir tą nepadorią vietą pasturgalyje...

- Ką neši?
- Ne tavo reikalas. -atsako beždžionei ilgais palukais. Tokie neturi pinigų. Jie tik atiminėja kolbas iš silpnų.
- Parodyk ką neši.
- Dink.

Koma spartina žingsnį. Traukos jėga silpnina judesius. Taip nutinka jai nesilaikai bendro rėžimo. Bendros nuostatos apsprendžia pasaulio prasmę. Nesilaikai jų... daraisi beprasmybe skaičių aibėse. Beždžionė neatsilieka. Seka įkandin, raitojasi rankoves. Sušvilpia. Priešais iš už namo kampo išlenda dar viena beždžionė. Blogai. Su viena apsileidusia būtybe kovoti verta, vardan kauburio garbės, kolbos išsaugojimo ir didžiojo tarpo šviesos. Ir dėl prisiminimų apie Lolos švelnumą. Bet jų dvi, o tai reiškia: išspardytas kauburys, atimta kolba...
Koma atsiklaupia. Sudeda rankas priešais save, užverčia galvą į rausvai vakarėjantį dangų.

- Esi vienintelė ir protingiausia Didžioji Galva. Apsaugok mane nuo smurto, mane ir mano kauburį. Kiekvieną dieną minėsiu tave dešimt kart ir skaičiuosiu tavo užduotis.
- Meldiesi? Vėlu, pliki. Ne vienas tu nori būti grožio etalonas.

Kiek žiemiau septynias dienas kabančio žaibo. Į rausvėjančią vakarų pusę. Atsiveria milžiniška akis. Beždžionės jos nemato. Kaip nemato daugelis. Koma nuo vaikystės ją regi, dažniausiai kai meldžiasi, arba kai Didžioji Galva trina... Pasaulio Viešpats girdi kaip tiksi jo, Komos, įbauginta širdis. Galybėje akies matyti rausvos naikinimo jungtys.

- Atiduok, pliki.
- Pasimelsk. Gal dar tavęs pasigailės?
- Melskis tu...

Kitą sekundę akinančios liepsnos spindulys plaukuotas bestijas paverčia krūva akmenėlių ir vėjo blaškomais smėlio grūdeliais. Degėsių kvapas pelenais nukloja kelio grindinį. Akimirka ir kažkas tapo tuštuma.

- Ačiū tau. Tu vėl mane išgelbėjai.

Vakaruose dar likęs taškas, juodas. Ten kur blėstančiai minties vizijai danguje materializavosi Didžiosios Galvos akis. Koma tuo šventai tiki. Niekam nepasakoja apie savo reginį, niekada. Tada kas nors maldose paprašytų Komos neutralizavimo. Jo minčių srautas nepakantus bendram kontekstui. Šlubuojantis organizmas sveikų erdvėse. 

Koma įsiklauso... varvėjimas? Nužvelgia visą chromo gaubtą. Išlinkimas pasidalina į tūkstančius kvadratėlių. Gal dar daugiau. Tada prasideda. Iš kvadratėlių išlenda raudoni cilindrai, jie pokšteli. Žemyn, kol skaičiuoji iki šešiasdešimties, sminga plikagalvės beždžionės, kai kurios jų bukai šlepteli ant grindinio. Kelios nukrenta ant stogų. Dauguma jų nieko nesuvokia apie rūbus, maskatuoja kauburiais ar svilina akis įdubomis. Praeis kiek laiko ir magnetizmas įgaus prasmę. Trauka virs sinchronizuotu gyvenimo pulsu. Papildymas ir darna duoda vaisius.

- Kur rasti kalbos pradmenis?
- Ką... tik nukritai?
- Taigi...
- Pasibelsk į bet kurias duris. Tave išmokins likimo. Duos tikslo praktikas.

Nubėga net nepadėkojęs. Po kelių minučių Lola kažkam aiškins kauburio paskirtį. Jam ji neaiškino, o rodė. Vaikystės suvokimas tada išblėso. Iki ryto gerėjosi tuo įvykiu. Išmokti skaičiai davė šiltą virpėjimą. Bet Koma jautė, jog jis žino dar daugiau, tik žinojimas atrodė bevertis, nes šiame pasaulyje neturėjo tikslingo panaudojimo. 

Koma traukė toliau. Žaibas liko. Ties pasislėpusia akimi? Jo maldos tą įrodo. Tereikia ten nusigauti. Kaip? Niekas čia nieko neišmano apie kryptis. Nes niekur nevaikšto. Tingėjimas likimo nuoroda. Nevaikšto toliau sukrypusių namų. Ten nieko nėra... Bet Koma žino, kad yra. Iš kur? Kuždesys galvoje. Kažkas panašaus jam nutiko kai Lola lietė kauburį... toks oho ir šnarėjimas: tu tik virusas.

Čia tylu. Niekas nevaikšto. Tylu lyg prieš varvėjimus. Tik maži akmenėliai ir smiltys. Visada norėjo žinoti kur dingsta ištrintieji. O jie čia... už miesto ribų. Kada jie perkeliami? Tokie rausvi ir niekam nereikalingi?

Bum.

Dangus lyg skystas, bet nuo smūgio galva tiksi... dangus turėtų niekur nesibaigti.

Taip. Čia ir yra kelionės tikslas. Koma nusipurtė, prasisegė švarką ir išsitraukė kolbą. Atsisėdo priešais sieną, kuri iš miesto atrodo kaip dangus. Kiek padvejojo... vėl sugrūdo kolbą atgal, švarko kišenėje ji saugesnė. Sudėjo rankas maldai.

- Prašau tavęs mane ištrinti.

Prieš nosį tik žaibo akinanti srovė. Iš miesto ji atrodė taip aukštai. Bet mieste viskas atrodo kitaip, gal todėl, kad dažniausiai neveiki nieko tik meldiesi ir skaičiuoji.

- Prašau tavęs mane ištrinti

Ji tingėdama atsivėrė. Koma žinojo, jog turi mažai laiko. Bet to užteko, jis žengė į Didįjį Tarpą...

XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX

Faunas stebėjo kaip jo kraujas lėtai išsivaikšto bioscheminio tinklo gijomis. Pradžioje jis atrodo šviežias, tirštas... vėliau trūkinėja, sušvinta, galiausiai tarsi ištirpsta skysto metalo pynėse. Kas toliau? Gimsta nauji bioprocesoriai, mąstančios, gyvos būtybės įkalintos utopiniame pasaulyje. Tai naujas ir nelegalus laiko praleidimo būdas, priartėjimas prie Dievo.. Nelegalus, nes pacifistų teigimu: bioprocesoriai turi tokias pačias teises kaip ir žmogus. Tos mikroskopinės, milijonus skaičiavimo operacijų per sekundę galinčios atlikti mašinos –jaučia, girdi, kalba, myli ir nekenčia. Ir tai tiesa. Faunas galėjo jausti ir girdėti kiekvieną iš jų (na bent jau Faunas tikėjo, kad jo kontrolė: dieviška). Jis jausdavo liūdesį ir svajones, kas kart kitokias ir apdirbtas, paverstas vizijų blyksniais, skirtingos nuotaikos, į kurias galima įterpti kažką savo. Valdyti jų emocijas, maištus ir kasdienes funkcijas.

Brangiausia iš žaidimo dalių nebuvo paties bioscheminio tinklo struktūra ar nuosavo kraujo kaupiklis, o ne... Daugiausiai kainavo į stuburo smegenis įmontuotas programinis siųstuvas. Faunui kas kart prisiminus pelėsiais dvokiantį rūsį, kuriame buvęs veterinaras montuodavo piratinę įrangą, per nugarą nubėgdavo nemalonus šiurpas. Tenykštė aplinka priminė mokyklos vadovėliuose regėtas nuotraukas, kuriose fotografai įamžino senovės skerdyklas. Visur kruvini kabliai, grioveliai kraujo nutekėjimui, purvu ir dulkėmis aptraukti šviestuvai, pro kurių stiklą vos sklido šviesa. O pats veterinaras kažkuo lyginosi į nudriskusį valkatą, apsikarsčiusį mirksinčiais laidais ir svylančiomis mikroschemomis. Greičiausiai tie prietaisai palaikė jo gyvybines funkcijas. Seniui buvo likę mažai laiko. Savęs perdirbinėjimas jau nebepasiteisino.

- Ar egzistuoja kokios taisyklės? Gal aš ko nors dar negirdėjau...
- Bioprocesorių varomoji jėga, tavo kraujas... tai jų, kaip ir tavo gyvybės šaltinis. Todėl jie teoriškai žinos absoliučiai viską, ką žinai tu... Tik neįsivaizduos kaip tų žinių pritaikymas gali pakeisti jų pasaulį. Kol nesukurs savos filosofijos, arba jos nepadovanosi gyviams per programinį siųstuvą.
- Teoriškai?
- Kraujyje yra tūkstančiai informacijos vienetų ir nulių. Viskas ką mes išmokstame mokykloje, perskaitome laikraščiuose, matome per žinias: istorija, meilės kultai, civilizacijos ydos... bet kuris gyvenimo aspektas esantis tavo plazmoje, bus ne naujiena ir bio mašinoms. Viena jų negali nieko. Čia taip pat tik teorijos šauksmas. Bet viena prie savęs gali prijungti kitas...
- Ir?
- Todėl privalai juos sekti ir kontroliuoti. Galimas daiktas tie šmikiai mėgins pabėgti. Arba pakenkti tau fiziškai. Tokių atvejų pasitaiko.
- Neįmanoma. Jie nematomi paprasta akimi.
- Neužmiršk... tai intelektualūs procesoriai. Nenustebsiu jei vieną dieną jie pasigamins atominę bombą ir pokšt-nuleis vieną iš tų gyvenamųjų dangoraižių senamiestyje. Todėl už nedidelę kainą gali nusipirkti štai ką...

Veterinaro delne sublizgo raudona linzė.

- Kas čia?
- Lazerinė tinklainė. Užtenka keliems šimtams šūvių. Energijos šaltinis: žmogaus šiluma, tiksliau tavo akies šiluma. 
- Ką ji daro?
- Žvelgdamas per ją gali nutaikyti spindulį į kiekvieną maištaujančią mašiną ir sunaikinti ją.
- Nužudyti?
- Ištrinti.
- O programinis siųstuvas šito negali?
- Ne. Dėka jo, tu galėsi matyti ir girdėti savo mašinas, nulemti jų likimą, kuždėdamas jiems idėjas ar apsireikšdamas kokio balandžio pavidalu, bet trinti įmanoma tik su šituo.
- Paimsiu... dešimt.

Didžiausia malonumą Faunui teikė būtent kraujo ėmimas iš venos, suleidimas į kaupiklį, o po kokių poros valandų, kai praeidavo silpnumas: kraujo lašinimas ant bioschemino tinklo.

Jis jausdavo kaip gimsta kiekviena nauja mašina, kaip senos moko jas mylėti, bijoti ir melstis Jam, Faunui... tai lyg nuogas kristum nuo kalno, o prie pat žemės virstum pačia grėsmingiausia audra. Virstum ... Dievu. Rodos, tokia ir buvo bioscheminio tinklo paskirtis: gebėjimas kurti ir valdyti gyvų, protaujančių mašinų pasaulį.

Ir dabar drebėjo jis nuo svetimų emocijų. Kurios liejosi į stuburo nervus per programinį siųstuvą ir aidėjo minčių srautu į širdį.

- Prašau tavęs mane ištrinti.

Po velnių. Tai sugadino visą dievišką, malonumą. Tiesiog sunaikino žaidimo prasmę. Kai kurie avinėliai tiesiog rakštys tam tikroje kūno dalyje.

- Prašau tavęs mane ištrinti.

Tas Koma prisižaidė. Faunas įsidėjo linzę. Paskutiniu metu jis taip dažnai trindavo, kad vienoje vietoje biocheminis tinklas įskilo. Toks mini įtrūkis.

Kur tu mažas, apgailėtinas, padarėli. Nagi... tvarka.

XXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXXX

Ryte jis pabudo nuo skausmo, maudė visą dešinę veido pusę. Atsisėdęs ant lovos krašto... nustėro. Pataluose draikėsi jo paties plaukai. Faunas vos nesuklykė, tačiau susilaikęs nubėgo į vonią.

Dešinės akies nebebuvo. Tik kraujuojanti, pūlinga akiduobė. Ar tai nuo linzės? Užsimetęs chalatą, Faunas nuskubėjo iki lifto, nuspaudė pirmo aukšto mygtuką. Jam reikėjo sumauto gydytojo. Akį jis nusipirks, plaukus taip pat. O štai veterinarui perpjaus gerklę... Jei tik tas senas skerdikas dar gyvas. Su jo laidais ir mikroschemomis... Greičiausiai lazerinės akys buvo laikomos antisanitarinėmis sąlygomis.

Pirmame aukšte atsivėrė durys, Faunas žengė lauk. Staiga iš lubų išniro ir jį visą švino gaubtu apdengė radiacijos detektorinė sistema.

- Nesąmonė. Kokia dar radiacija?
- Nejudėkite, jūsų kūnas skanuojamas. Galima klaidinga detektoriaus operacija.
- Sumautas kompiuteris. Senas laužas.
- Problema nustatyta: dešinėje akiduobėje procesorinė įranga spinduliuoja neleistiną dozę... jūs trinamas.
- Sena tarka tu. Tuoj tave ištrinsiu.

Po akimirkos suūžė malimo sraigtai lendantys iš lubų. Faunas suvokė, jog jį paprasčiausiai sumals. Sutrins. Skystį supils į kolbą ir pigia raketų paleidimo sistema iššaus į kosmosą.

Kolbą?

Jo augintiniai turėjo vieną ydą: svaigindavosi savo pačių gamybos radiacinėmis kolbomis. Bet kaip viena jų galėjo patekti į Fauno akį?

„Galimas daiktas tie šmikiai mėgins pabėgti. “ Prieš sunaikinimą Faunas dar spėjo išgirsti veterinaro frazę.

 


Irinai.
Londonas 2010. 02. 27.                       


Į dvikovą mane iškvietė Omnia Mea. Pasiūlydamas rašyti vienas kito stiliumi. Sutikau.

Parinkau žanrą:  psichodelic.

Temos: Kūrinys turi atspindėti nuotaiką ir pagrindinę mintį skambančią elektroninėje kompozicijoje. Laikas, vieta, pasaulis nesvarbu.

http: //www. youtube. com/watch? v=i-oqLBnJ3vQ
Atlikėjas: Infected Mushroom, kompozicija: IM the Supervisor.

http: //www. youtube. com/watch? v =Lz3Sg9Tqji4
Atlikėjas: The Doors, kompozicija Riders On The Storm (Infected Mushroom RMX)

http: //www. youtube. com/watch? v=XQs_dv4o3Is
Atlikėjas: Infected Mushroom, kompozicija: Deeply Disturbed

omnia_mea parinko priešininkui Riders On The Storm, o šis jam – Deeply Disturbed.


Kūrinių skelbimo laikas: 2010-02-28 vakaras (20: 00 val.)