Gražiausi žodžiai

Nenoriu -
niekam, nieko drausti.
Noriu į akis,
sakyti Tiesą,
kokia bebūtų,
sunki, skaudi Tiesa,
paleidžiu,
lyg balandį - Tiesą.

Paleidžiu -
pavydą, meilę, garbę,
ir kad sugrįš -
tikiu.
O nekaltas, mūsų melas -
ilgesiu, kančia - pavirsta
ir dingsta iš akių.

Lekia žąsys, antys.
Klykia gulbės, gervės -
verkia, rauda,
jų vaikai.
Artinasi rankos,
švelnios, laibos,
o tu, jose -
Tiesą, lyg žvirbliuką -
tvirtai laikai.

Nekviesti žmonės renkasi,
sugrįžta žodžiai,
tarsi Mongolų ordos,
su kardais ir špagom,
Minia, bėga, lekia, ir artinas,
į tave ir į mane.

O, Tiesa -
ilgesiu, skausmu pavirsta,
ir ištirpsta,
balzganam rūke.

- Mano paukšte,
mano paukšte,
tavo, vienas sparnas,
lūžęs.
Tavo balsas,
tarsi alkanas,
bejėgis baldas.
O susirietę,
dvi tėvų bakūžės,
ir skalbiniai, lyg vėliavos -
iškeltos - baltos.

Skirstos,
mūsų gerų žodžių,
minčių,
nesuprantanti minia,
pažadais nugirdžius,
tave ir mane,
gaudanti,
kiekvieną,
pavasarinį,
atsidusimą godžiai.
O kur,
tie gražiausi,
mūsų žodžiai?