Gyvenimo ratas

Nušuoliavo laimužė raita,
Mažytę dėmelę palikus.
Nors ji ir buvo mana,
Kaip šešėlis, atėjus dienai, pranyko...

Žydi sodai, ar šėlsta pūga,
Krenta lapai nuo medžių.
Vis dažniau palydovė šalia-
Vienuma. Ir už tai AČIŪ!

Širdį varsto skausmų lavina-
Švariai gyvenimo stalą nuvalius.
Pamatau, kad jau sauja pilna,
Trupinių po gyvenimo baliaus...

Pavėjui aš juos išbarstysiu,
Kad galėčiau pakilt
Ir gyventi iš naujo...