Medis

Mane regi iš tolo
ir iš arti.
Regi šiltas, mano rankas,
šakas,
iš tamsos,
perkūnijų atlėkusios -
mano, raibosios paukštės,
dienomis, naktimis -
čiulbančios, ulbančios.

Aš - žydintis, liepsnojantis
medis.

O, tas, bjaurusis -
rudens vėjas,
į tolimus kraštus,
kaip į Sibirą išsivarė,
tuos, mano varganus
paukščiukus.

Toli, nutolo,
tos išblukusios,
bliaunančios -
debesų avelės.
Liepsnoja, dega, raitos,
geltonos, raudonos -
lapų šūsnys.

O šalti vėjai -
mūsų - medžių
viršugalvius,
pragriaužė.
Šaltais, geležiniais nagais,
širdis - šerdis išdraskė.

Išdykėliai vėjai,
laukiniai vėjai,
nuogai išrengė
ir paliko, vidury laukų,
vienišus stirksoti.

Bet, kiekvienais metais,
grįžta paukščiai
į savo lizdus,
ir apledėjusiose akyse,
išvysta -
sklidinas,
džiaugsmo upes,
gilias, sraunias upes,
drumstus,
lyg sielų,
sielvartų ežerus.

Ir šiais metais,
ne visos paukštės išskrido -
mylimiausios,
ištikimiausios,
pasiliko,
tarsi mano,
žiemiškos mintys,
tarsi nukritę lapai.
Mano mintys -
susiraitė,
pagelto, nuvyto.

Krankia,
visą naktį -
lepūnės varnos,
rauda sniegenos, zylės.
Verkia, kaimynės,
liepos.
O drebulės,
kaip moterys,
iš šalčio leipdamos,
nuogas rankas,
šakas grąžo..

O paskutinieji,
rudens žaibai,
sutekėjo,
į mūsų gyslas, šaknis..

Užsnūdo žiemos miegu -
mano broliai - medžiai.
Per visą žiemą,
lyg seniai,
šlamantys, čežantys,
linguojantys.

Pasikliovęs,
nukritusiais vaisiais
lapais,
visiems sakiau,
prisiekiau -
ne visus pažadus,
ištesėjęs.
Per žiemą,
sakiau šlamėsiu,
neesamais pumpurais,
neesamais lapais -
šalia pasisodinęs,
kaip jaunąją - liepą.

Sklidinas,
gražiausių minčių,
norų,
iškeisiu, visą neapykantą, meilę
į žėrinčius,
žvaigždžių vainikus.

Pražys - šakos ir šaknys,
iš gyvų rudens spalvų
ir žiemos atspalvių.
Ir nupinsiu,
neperregimą,
šaltą,
žiemos vidurnaktį.

Išsiverš skausmas,
iš žaibų perskeltos krūtinės,
o išaušus,
iš akių,
iš apledėjusių šakų -
išsiverš,
ledinis, raudonas,
saulės kamuolys.

O pavasariams išaušus,
išmargins, mano požemius,
pelių, šeškų,
šiltos pėdos..

Sutups, suguls,
po šiltom medžų kojom -
atskridę paukščiai,
ankstyvieji paukščiai,
ir jaunikliai žvėrys -
nelaiku gimę.

Šiltais,
jautriais nagais, snapais,
išraižys,
po mano pailsusia koja,
ant balto,
paskutinio sniego -
vienintelį žodį -
Amen.