Vidus

Sukibęs, suvirtęs, galai sumaišyti,
Yra čia ir balto, ir žudančiai rudo,
Ir saule suspindi, ir žvaigždėmis švyti –
Į nervus įspaustas gyvenimo būdas.

Gerumas kaip kreivė statistinė kyla
Ir staigiai užlūžta kaip medis per audrą.
Kai baisūs sprogimai suniokoja tylą,
Perkritęs ant kryžiaus ir meldžias, ir rauda.

Ištįstantys toliai ir duobės fanatų –
Po veido gilybe vis kuičias ir šlama –
Tik mūsų vidinį pasaulį pamatę,
Nukrenta, sustingsta, palieka be amo.

Formelės visokios – dailesnės ir bjaurios –
Nuo veido, lig pilvo, lig judančių kojų,
Vilties paskutinės prasmė vis kariauja –
Kitokiais pasauliais atgimus kartojas.

Ir joja ant žirgo, ir švaistosi kirčiais –
Nuožmi abejonė, ieškojimai slidūs,
Nuodingai parausta tik veido paviršius,
Ir nerimo gūsiais vidus išsilydęs.

Tik retas tarpelis tėra sušukuotas,
Ir aiškia spalva apsigaubęs giliausiai –
Vidus kaip lėktuvas be jokio piloto
Vis skrenda į tolį ir mūsų neklauso.