Šviesos angelas (juodraštis)

Tyla išsilieja vienspalve šviesa:
Sparnai suplasnoja į žemę nusvirę.
Tai angelo mosto jauki ramuma
Apgaubia palaima ir lauką, ir girią.
Ramybę plevena pilkumas dienos.
Tai angelas saugo sparnus susinėręs,
Tą jaukią padangę nuo mūsų užvėręs
Plazdėjimo virpesiu virš pilkumos.
O dienos jau veržiasi saulės glėbin,
Tuoj angelas leisis šviesumą išlaisvint.
Ramybės darna suplasnos vėl viltim,
Vėl šokčios šviesa per minutę į laisvę.
Ir angelas džiūgaus su Saule kartu,
Tamsybę sparnų judrumu nugalėjęs,
Ramybę įrašęs didžiausiu turtu
Į šviesmečių knygą, kuri išsiliejo
Bespalve šviesa į jaukumą namų,
Sparnais suplasnojus į vakaro tylą.
Danguj suplevena būreliai žvaigždžių –
Ramybė sparnuos migdo viltį. Nutyla
Įmigęs ramumas nakties violeto.
Tai angelas skleidžia malonės sparnus,
Liūliuodamas tamsą. Apsiaučia iš lėto
Sniegynais ir sodą, ir stogus namų.

Šviesu taip širdy, taip be galo ramu...

2010