naktiniai šnabždenimai

2010 02 25

Ir kas
Nakčia
Šnabždėjo
Sniegui... pavirtęs
Ėdančia druska.

Juntu, kaip skaudžiai
Tinsta mėnulio batai
Krintantys aukštybėm,
Per langus tiesiai į tave.

Matau ten, motin, tik
Tave...

Girdžiu naktim, kaip
Kankinančiai į tavo
Širdį ropščiasi dukters
Meilė. Kaip skuba metai
Į tave.

Tada šnabždėjau
Sniegui aš, tada buvau
Druska. Žinau, kaip
Skaudena tau daug metų –
Pirma dėl vyro, dabar
Dėl tos nevykėlės
Dukters, kuri vis
Balso toną kelią
Ir nesiskaito
Su rauda.

Per jūrą atgenu
Paklydusių plaštakių
Pulką, kad nuramintų
Sugeltą širdį ir sielą
Gydytų slapta.

Jauna jinai dar nesupranta...

Bet mirus tėvui supratau –
Žmogus sugaišęs amžių,
Suprasdamas savo klaidas
Nekinta, tad ką kalbėti apie
Naivią žemės dulkę, tad ką
Šnabždėt nakčia?