Naminukas Boratas

Elfiukas Boratas išlindo iš kampo -
Nustebęs tada pažiūrėjo į dangų...

Nelyja, nesninga, riestainiais nebyra,
Tad teks gi pačiam pasirūpint kefyru...

Gyvena seniai namuose jis prie kelio,
Bet niekas nematė jo netgi senelis.

Namuose tyla, visi miega ir šnarpščia,
Boratas ramiai bandeles tada kemša.

O jeigu suspindo pro langą mėnulis
Boratas skaičiuoja žvaigždes: vienas, nulis...

Netrikdo jo niekas: nei Amsio lojimas,
Nei čirškiantys žvirbliai laukuos po arimus...

Pabaigęs skaičiuoti, jis ima pintinę,
Iš kur išvynioja margų norų pynę...

Žemčiūgais pabirę iš godų skrynutės -
Pasipila norai lyg žalčio akutės...

Prieina prie vaiko, dekiu jį užkloja,
Ką reikia papeikia, kažkam sapne moja...

Visus namelius elfiukas apžiūri -
Išbaido peles nuo olandiško sūrio.

Ir šį stebuklingą mažytį žmogutį
Temato vien katės mažos akutės...

Vos aušrai prašvitus, jis krosnin įlįs!
Ir nieks nematys jo, net Rytmetys...