Dienoraštis: bloga diena. Savižudybė

Šiandien stovėjau ant tilto ir laukiau traukinio - norėjau nusižudyti. Po pusės valandos traukinys neatvažiavo, tad jau ketinau eiti namo. Kaip tik leidausi nuo kalno, perėjau proo tiltuką ir sutikau Justę (labai gera draugė). Ji man padėjo. Aš ją palydėjau iki tilto ir mums perėjus kiton pusėn TRAUKINYS atvažiavo. Mano širdyje kažkas suspurdėjo. Kažkas tarp „taip arba ne“. Nenoriu pamiršt šito jausmo. Justė kažką suriko, bet aš jos negirdėjau. Labiau rūpėjo tas jausmas. Kai širdis dreba, šalia yra brangus žmogus, tu žiūri į jį ir supranti, kad negalėsi to padaryti... Tai truko tik akimirką, bet galvojau, kad ten prastovėjau visą amžinybę... Tada puoliau bėgti, o kai atsisukai (stovėjau saugioje vietoje) traukinys nuvažiavo tolyn... nuvažiavo. Padėkojau likimui, kad tuo metu Justė ten buvo. Taip pat padėkojau ir jai. Nežinau kaip viskas būtų buvę jei ne ji... Ruošiausi grįžti, nusileidau nuo kalno, priėjau tiltelį ir ant sniego išvydau vidutinio dydžio užrašą „myliu!“. Manau tai paaiškina mano situaciją, kaip jaučiuosi.. Jonas... Elka... Tu... Draugai...  aš pastaruoju metu jaučiausi nesaugus, nemylimas, vienišas, bet nė nepagalvojau apie visus žmones, kuriems esu brangus. Tai šeima ir draugai.. Jeigu esu čia, esu kažkam reikalingas. Apsidžiaugiau išvydęs užrašą. Tai lyg Dievo atsakymas į mano maldas. O aš tik noriu būti laimingas... Dar vienas dalykas, dėl kurio nusižudyti negalėjau: tuo metu, prie krūtinės nešiojau pakabuką su velnio galva ir prie to pakabuko prijungtu kryželiu (mediniu, kuris yra nuo mano brolio). Tada supratau - dar nelaikas. O kadangi nenusižudžiau, šiandien prasideda antrasis mano šansas.