Ištrauka iš laikraščio „Kasdienybė“ arba Mokykla - rojus žemėje. 1dalis

Tekste yra necenzūrinių žodžių, be kurių negalėčiau perteikti reikiamų emocijų. Paskutiniu metu apie tai labai daug kalbama. Apie galimus šios problemos sprendimo būdus ir panašiai. Aš pabandysiu pažvelgti į tai aukos akimis.


Rytas, nėra visiškai jokio noro keltis iš lovos. Atrodo atiduotum savo sielą, kad tik nereikėtų to daryti. Atrodo, būtų geriausia apskritai net neatsibusti, užmigti taip giliai, kad tai niekada nesibaigtų. Taip. Tai būtų geriausia. Būtų.
- Tadai, kelkis iš lovos, liko pusvalandis, pavėluosi į mokyklą!
Pramerki akis, sudėjuoji, įsivynioji dar tvirčiau į antklodę ir bandai užmigti vėl,
dar,
ilgam.
- Lipk iš lovos!!!
- Tuoj!
Išlipi. Tą pačią sekundę kai koja paliečia šaltas grindis suvoki, kad dabar jau kelio atgal nebus, kaip ir visada, būsi priverstas tai padaryti. Kaip įmanydamas lėčiau rengiesi, dediesi pamokas, tikėdamasis, kad tai bent truputį atitolins tai, kas neišvengiama. Mama piktinasi, nesupranta, mano, kad esi nelemtas tinginys ir kvailys, kuriam visiškai nesvarbu mokslai. O tu? Ką tu gali pakeisti? Jeigu paaiškintum jai kaip viskas yra, būtų tik dar blogiau. Taigi tyli...

Uždarai namų duris. Tai jau paskutinis ženklas, kad TO jau neišvengsi. Žengi į lauką, instinktyviai apsidairai ar nėra Jų. Patrauki į Tą pusę. Vis labiau artėjant, kojos vis sunkiau paklūsta, rodos, jos tiesiog trokšta įaugti į žemę čia ir dabar, kad negalėtum žengti ne žingsnio toliau, kad nereikėtų ten eiti. Tačiau. Pamatai jau gerai pažįstamą pastatą. Kančių namus. Nuleidi akis kaip įmanydamas žemiau ir žengi pro paradines duris. Tuščia. Vadinasi ir vėl vėluoji. Ir vėl. Na ir gerai. Papildoma minutė ramybės nepakenks. Palieki striukę rūbinėje ir kiek galėdamas lėčiau skubi į pamoką. Dar nė nepriėjęs reikiamo aukšto girdi kaip iš Tavęs juokiasi. Jau jauti kaip kumščiai bučiuoja Tavo kūną. Prieini prie durų, sulaikai kvėpavimą ir klausai. Galbūt šiandien jų nėra? Gal jie neatėjo ir bent viena diena praeis ramiai? Deja. Išgirsti juos rėkiančius, juos ir klykiančią mokytoją, desperatiškai bandančią nuraminti šiuos žvėris. Atidarai duris, tyliai numyki atsiprašau, ir grožėdamasis savo batais stengiesi nusigauti į savo suolą, žinoma klasės gale, ten kur sėdi ir Jie.
- Duchas, ko vėluoji į pamoką? Ką b*, močia nepakėlė?
Tyli. Mokytoja irgi.
- Durnelis.
Iš niekur išlindusi koja pastoja kelią ir štai tu jau bučiuoji grindis. Visi plyšta juokais, o tu šaltu žvilgsniu nužvelgdamas juos atsikeli ir sėdi į suolą. Nepraėjus nė gerai minutei kumščiai pradeda Tave glostyti. Sukandi dantis, užsimerki ir stengiesi negalvoti apie skausmą. Tai padeda. Tačiau nespėjus dingti vienam skausmui, atsiranda kitas.
- Ką gaidy, skauda? Nuo**** tu nelaimingas, ko tyli? - šnabžda vienas iš žvėrių.
Tu tyli. Bijai. Žinai, kad jeigu pasakysi bent žodį, bus dar blogiau. Staiga pajunti, veidu slystanti skreplį. Tyli. Nesidairydamas nusivalai. Būtent šią akimirką trokšti atrasti savyje kažkokią antgamtinę galią, tokia galią, kad galėtum vien žvilgsniu išskersti juos visus. Sugniauži kumščius, tačiau nieko neįvyksta. Nuskamba skambutis į pertrauką. Kaip visada paskutinis išeini iš klasės.
- Tadai, ar viskas gerai? Kelios mergaitės sakė, kad kai kurie klasiokai su tavim ne kaip elgiasi.
- Tikrai? Jos melavo. Visi labai draugiški.
- Ar tikrai?
- Taip, mokytoja.
Uždaręs duris iškeiki save visais įmanomais žodžiais, kad ir vėl nutylėjai. Bet gal taip ir geriau. Juk jeigu būtum ką nors pasakęs, jie būtų sužinoję, kad paskundei juos, o tada gero nelauk. Gyvas tikrai neliktum, geriausiu atveju invalidas visam likusiam gyvenimui. Prie kitos pamokos kabineto neini, žinai, kad ten bus Jie. Susirandi artimiausią palangę ir pasilieki ten iki skambučio. Aplinkiniai laksto, žaidžia, džiaugiasi gyvenimu, o Tu niekaip negali sulaukti kada gi pagaliau galėsi grįžti namo.