Sąmokslas. Dalis keturiolikta.

Po ilgosios Maceinos kalbos – Sarmatija sukilo. Buvo ištartas žodis – ir jis tapo kūnu. Minios, kurios išklausė Maceinos žodžio – tapo nevaldomos. Minia bedarbių nešiojo ant rankų aukštai iškeltą Maceinos kūną. Kartais jam įžnybdavo besijuokianti gerbėja. Bet Maceina buvo labai patenkintas savo aukšta padėtimi. Kur aukščiau gali būti iškeltas žmogus, jeigu ne virš gerbėjų ir susižavėjusių moterų rankų?
Žinia apie ištartą žodį žaibo greitumu apskriejo Sarmatiją. Žodis veikė. Niekas niekuo netikėjo. Žmonės ėmė nebesisveikinti. Net buvusiems geriems draugams siūlė į snukį. Nebemokėjo mokesčių, vogė iš gastronomų, spjaudė ant pražygiuojančių ietininkų ir lankininkų.
Grupelė radikalų iš nevilties lyg bebrai graužė milžiniškus kedro kamienus. Griūvantys medis prispaudė didele dora ir iškiliausią krūtine garsėjančią Sarmatijos gražuolę. Moteris savaitę gulėjusi prispausta medžio, pirmam prie jos priartėjusiam žmogui, ištarė:
- Prašau, palaidokit mane prie arba po Maceina.. galvoju.. nusipelniau, bent po mirties.., - ir čia pat išleido kvapą. Praeivis pakasė gražuolę upelio smėlyje. Šveicarų mokslininkai iškasę jos palaikus nustebo: smėlyje tris tūkstančius metų išgulėjusios gražuolės kūno buvo likę tik krūtys. Audiniai buvo taip neblogai išsilaikę, kad archeologai, kada pritrūko pinigų kelionei namo, sugebėjo įsiūlyti iškasenas vienai transplantacijos klinikai. Pasakoja, kad viena šou žvaigždė iš „pribaltikos“ vos pamačiusi prekę ėmė šaukti ir trypti kojomis: „ noriu.. noriu.. mano mano.. “.  Vėliau ji buvo trumpam praradusi balsą – paaiškėjo, kad balso stygas užspaudė „ iškasenos“.
Pagonys sarmatai nustojo žavėtis moters grožiu, ėmė vertinti tik kūną. Gimstamumas krito per pusę. Atsirado drąsuolių, kurie iš tolo Didžiajai Motinai rodė špygas ir nuogus užpakalius, negimdė palikuonių ir, o Devai, perdė į vandenį.
Latėnas, tik ką sugrįžęs iš centrinės aikštės, nusivalė fekalijas nuo veido ir tarė:
- Jeigu mes negrąžinsim tikėjimo – mus išnaikins pečenegai.
Kazlas krapštėsi sudaužytą galvą savo įžymiosios ieties nuolauža.
- Tvorele tu žalioji, mažiausiai, ką reikėtų padaryti, tai pakarti Maceiną.
- Ramiai, - ištarė Siparis. – Skatinsim emigraciją – labiausiai nepatenkinti iškeliaus. Liks susitaikėliai, banditai ir patriotai. Branduolį išlaikysim.
Stojo tyla.
- Reikia naujo vado. Motiną reikia keisti į... pamotę, - prakalbo Latėnas.
- Neblogai galvoji, oi, neblogai. Ne galva o dom sovieto, - pritarė Siparis.
- Rupužėle nemarioji, o kaip tu pakeisi Motiną? Tai juk Motina,  – išsigandęs tokios drąsios sarmatams minties paklausė Kazlas.
- Jeigu man pritariat – aš viską sutvarkysiu. Tai kaip?
Vyrai tylėjo. Kaip ir visi sarmatai – vyrai niekuo netikėjo. Jie netikėjo nei tuo ką girdi, nei tuo ką galvoja. Todėl atsakyti buvo sunku. Žinodami Latėno darbus – jie bijojo dėl savo kailio.
- O tai tą... Maceina pakarsim? – nutraukė tylą Kazlas.
- Nežinau, ar pakorus menininką šalis atsigautų, - kietai ištarė Latėnas. – Maceina kietas riešutėlis. Kazlai, po perkūnais, ką tu ten visą laiką brūžini? Kas ten? Sulūžo tavo ietis? – netikėtai paklausė Latėnas.
- Aha.. Prisimint nenoriu.. aš tą Maceiną vien už tai ant šakos... plonos.. kad pasikankintų, - sudrebėjo iš pykčio Kazlas.
- Apie reikalą kalbėkim, - nutraukė kivirčą Siparis. – Motina, sužinojusi tavo planą.. oi, nepagirtų.
- Reikia gelbėti tautą. Baimei čia ne vieta.
- Ką siūlai į pamotes? – Siparis suraukė antakius.
- Save.
Stojo tyla.
Pirmasis kvatotis pradėjo Siparis.
- Oi.. oi.. atleisk raumenis.. Latėnai..
- Mes dar pažiūrėsim, - treptelėjo kojele Latėnas.