Raganaite ant šluotos

Skrenda ragainaitė ant savosios šluotos,
Žiba danguj žvaigždės, mėnuo paboluotas,
Jonvabaliai žybsi, su savais žibintais,
Rodo laumei kelią, kad ji nepaklystų.

Kur ji šitaip lekia, it kaip vėtra skrieja.
Gal parodyt kelią, kas nakty nespėja?
O gal lekia ten, kur dar nieks nebuvo,
Negi skrenda ji, net toliau mėnulio?

Pučia švelnus vėjas ir kedena plaukus,
Raganaitė lekia, skrieja aplink kalnus.
Ten kur žydi vyšnios ir rasoti sodai,
Kur upeliai skaidrūs, ir kriokliai ten ošia.

Ežerai kur tviska ir paslėpti lobiai,
Kai karaliai buvo, vieniši turtuoliai.
Pasisems ji saujom, grožio ir gerumo,
Išbarstys po smiltį ant kiekvieno krūmo.