o juk galėtume pastatyti naują miestą

2010 02 19

Jo tautos kaulų neaplenkdavo,
Tik lietūs. Visi buvę spalvingi
Veidai, tapo kaukolėmis, kurios
Tuščiomis akiduobėmis žvelgdavo
Į tolį nuo daugybės kuolų
Prismaigstytų smėlynuose.
Juos vedė be vandens per
Karščiu alsuojančią dykynę.

Visi turėjo, tik vieną iš dviejų
Pasirinkimų mirti arba eiti su
Slegiančia našta toliau. Buvau
Vienas tų varomų galvijų, kaip
Dabar matau visa, tai kas vedė
Nemirusius į priekį. Viltis, jog
Vieną rytą, kai nebeliks nakties
Nebereiks eiti. Galėsime vėl
Gyventi, kaip gyvenome iki tol.

Galėsime pastatyti naują miestą
Ant kokios upės kranto, kurioje
Prieglaudos ieškotų ištroškę
Paukščiai ir žvėrys. Nuolatos
Prieidavau ir paskutinį kartą
Apkabindavau žmogų netekusį
Jėgų. Toliau eidavom, kol vieną
Akimirką parkrisdavo ir visa
Virtinė pėdų pereidavo per jo
Perdžiūvusį stuburo geležinkelį.

Bet kuris galėjome būti maita...

Nežinojome ko tikėtis. Iš tiesų
Nežinojome ar iš vis verta, kažko
Tikėtis iš barbarų, kurie save laiko
Žmonėmis, kurių vienintelis svarus
Ir nekeičiamas žodis buvo botago
Kirtis. Vienu smūgiu buvo pakeičiama
Oda krauju. Saulės deginantis
Dėkingumas priversdavo žaizdas
Sukrešėti, todėl jie iš mūsų tyčiodavosi.
Ir vis riaumodavo it kraujo ištroškę tigrai,
Jog mūsų akys, kaip išsigandusių
Antilopių, tik smalsu, kokios būtų
Jų akys, jei mes juos vestume per
Bespalvę brolių krauju kvepiančią
Smėlynę. Ėjau nuleidęs galvą paklusniai,
Kad priešo akis nepastebėtų, kaip noriu gyventi.