Sostinė artėja prie šventės 5 dalis.

(ištrauka iš „ Prisiminimai iš Sarmatijos“.)

Nova Vilnia gaudė nuo meno ir menininkų triukšmo.

Vestalkos  prausėsi, semdamos iš šulinio šaltą vandenį. Paprotys prieš šventes nuprausti moteris – buvo senas ir reiškė, kad moterys buvo aukštesnės būtybės ir turėjo perspektyvą vystytis. Švarus daiktas folklore visada buvo aukštesnės civilizacijos reiškinys. Moterys turėjo būti visada pasiruošusios priimti svečius. Vyrai ilgus šimtmečius nesiprausė, todėl virto ožiais ir čigonais. (Kaip įrodymas retas eiliuotas lietuvių epas: „ Jonas pas čigonus“, propaguojantis tautų suartėjimą ir bendražmogišką neapykantą purvui, vis dar  prilipusiam prie vyro kūno)  Vyrai svečių nelaukė – jie vaikščiojo į svečius.

Geltonveidė Vestalka kalbėjo:

-          Šiandien susirasiu vyrą. Gražu pažiūrėti, greitą kaip arklį, smarkų kaip bulių.

-          Kur tu tokį rasi? Tarp menininkų arba eržilas arba  triušis, -  sumenkino ją Sveikoji Vestalka.

-          Kodėl tik eržilai ir triušiai?  Gal artistai ir eržilai, bet esu kalbėjusi su puodžiais tai jų rankos kaip vieversėlių plunksnos, - atrėžė Geltonveidė.

-          Tu ir pakalbi, kur tu matei tokį puodžių, kuris plunksnom apaugęs? – neiškentė Gražioji Vestalka.

-          Gal  ir nemačiau. Tamsu buvo. Labai tamsu buvo.

Vestalkos nusijuokė.

Gatvėje pasirodė triukšminga menininkų minia. Pamatę besiprausiančias Vestalkas meno žmonės nutilo.

Buvo gražu žiūrėti, kaip moterys ruošiasi šventėms.

Geltonveidė pažvelgė į puodų meistrą Kazlą. Kazlas pažvelgė į Geltonveidę. Tai buvo žvilgsniai, kuriuos Sarmatų teisėsauga vadina: jie ilgai lytiškai santykiavo.

Šalia Kazlo žygiavęs vytelių pynimo meistras Latėnas pastebėjo Kazlo dėmesį Vestalkai pasakė:

-          Matau moterų nevengi..

-          Mane moterys įkvepia. Kartais.

-          Tai gal žinai moters paslaptį?

-          Gražios formos. Turi tas obuolys saldumo. Turi.

-          Man ne forma svarbi. Man .. įdomus tas kelias į jos vidų.

Dviejų didelių menininkų pokalbį nutraukė sėdintis ant akmens šokių mokytojas Petreikis, kuris rinko išmaldą ir labdarą iš praeivių.

-          Štai kur menininko likimo pabaiga, - pasakė Latėnas.

-          Tai ne pabaiga – tai visas gyvenimas, - pajuokavo Kazlas.  Juokaudamas Kazlas visada gniauždavo kumštį, kad nepasakytų visos teisybės.

Vestalkos palydėjo menininkų minią vyrų ištroškusiais žvilgsniais ir toliau trynė viena kitai nugaras.


O tuo metu į Nova Vilnios valdytojos kabinetą beldėsi pasiuntinys. Jis nešė svarbią žinią iš Sarmatijos valdovės Dalios rūmų. Jis taip skubėjo, kad net į kelnes pridėjo. Vėliau šitą posakį svarstys lietuvių kalbos komisija, bet tai bus po  šešių tūkstančių metų, o tada tai buvo tikslus sarmatiškas  bajeris.