Prieveiksmis, tapęs šalimi

*    -Sakyk, Pranuci, kaip tas Savęspi pas mudu atsirado? Plaukioju lyg miglose. Jokios atminties. Lyg ir mane būtų ištikusi amnezija. Betgi taip nebuvo, - prisėsdamas prie palangės paklausė Vidinis. Ir kilstelėjęs akis į akis: - Aš jau tą Savęspi pradedu vadint šalimi. Kaip ir tu. Irgi nelinksniuodamas. Vis dėlto tai ypatinga šalis – visuose linksniuose tik Savęs (i).
    Susitikusios akys tyliai nusišypsojo.
    -Ai, Vidini, -mostelėjau ranka. - Aš nesėkmes galiu priskirti mane ištikusios amnezijos ligai. Tau sunkiau.
    - Sunkiau?
    - Sunkiau, bičiuli. Apie mane bent gali pasakyti - taigi, jis sirgo. Liga visiškai neišgydoma, todėl bent truputį vis dėlto esu ligonis. Apie tave taip nepasakys.
    Laukiau, kaip jis atsilieps, bet Vidinis jau žinojo, kad palaukus trupučiuką ir neišgirdus atsiliepiant, vėl tęsiu pasakojimą pradėta linkme. Per tą laiką paprastai sugebu susikaupti ir pabandyti atsiminti. Jaučiu, kad tokios pastangos pastaruoju metu darosi vis sėkmingesnėmis, turbūt todėl, kad senatvė geriau atsimena praeitį ir jai ten įdomiau, kadangi ji ten - jaunatvės apraiškoje - ir apie tokią paliegusią net pagalvoti nenori.
  - Nežinau, Vidini, kada tai atsitiko, bet Savęsp (i) vardą išgirdau vienąkart atsivertęs lietuvių kalbos žodyną. Ko man ten prireikė, net nežinau, bet atsimenu, kad akis užkliudė eilutė su įrašu: savęsp (i)   prv. psn. prie savęs,  į save. Neabejok tuo, ką čia cituoju. Į šią eilutę žodyne daug kartų žiūrėjau. Net sapnuose ją matydavau.
    - Manau, kad  supratai, jog tas savęspi reiškia prieveiksmį. Dargi pasenusį..
    - Bet aš nepatikėjau, kad tai prieveiksmis. Suvokiau, kad tai klaida, kad šį prieveiksmį reikia rašyti didžia raide ir priskirti prie daiktavardžių. Galbūt tai reiškia net didžiausios šalies pavadinimą. Kol kas ją vadinu šalimi, bet nenustebčiau, jeigu kas Savęsp (i) įvardintų, sakykime, planeta, pasauliu, galbūt kosmosu.
    Vidinis šyptelėjo, bet be pašaipos. Tačiau bet kokiai pašaipai esu senokai pasiruošęs, pasakyčiau- pakaustytas. Jau ne vienam esu teigęs, kad žodžiai neretai keičia savo prasmę ir tokiu pavyzdžiu man yra  prancūziškas žodis konetablis, pradžioje rodęs į arklidės viršininką, vėliau juo vadintas karaliaus riterių viršininkas, galiausiai - vyriausias  kariuomenės ir karinio tribunolo vadai. Vidinis žinojo mano argumentus, bet, matyt, šis rytas buvo toks, kuomet norėjosi prisiminti, kas kalbėta anksčiau. Taip dar atsitinka tuomet, kai žmogus priima kitą religiją ir pagal ją išpažįsta Dievą ar dievus, bet abejonės dėl savo poelgio dar vis aikteli smegenyse. Vidinis jautė, kad pašnekesiai apie Savęsp (i) man visuomet malonūs. Ir iš tikrųjų taip, nes pasivaikščiojimai po Savęsp (i) senatvėje yra lengvesni – kuo žemiškoje būtyje sunkiau kojoms, tuo ten joms lengviau, net ir visas kūnas praranda sunkumo savybę.
    - Na, klausk, klausk. Jaučiu, kad perši liežuvį.
    - Vasario šešioliktoji praėjo, o su ja ir karieta su Aldona Vederaite ir Pranu dingo. Žioptelėjo kažką ir dingo.
    - Tikrai?
    - Irgi klausimėlis! Durys po užraktu, o už lango žiema. Ir, beje, tokia, kad geriau į bet kokią bažnyčią neiti. Sušalsi. Gerklės ar plaučių uždegimą gausi, kaip tavo bičiulis iš Griškabūdžio.
    - Deja, taip. Bet laikas jau šviečia taip, kad netrukus dalykai kardinaliai keisis ir žmonės rinksis Savęsp (i), kaip... Nežinau, „kaip“, bet ten Vasario šešioliktoji dar nepraėjusi ir nemanau, kad karieta su jos keleiviais dingusi.
    - Liaudyje sako - velniai rodosi. Paprastai tai atsitinka po švenčių, tau gi - per jas. Šį kartą netgi anksčiau – prieš jas.
    - Pats nežinai, ką pliauški. Sarmata klausyti. Bet ką su tavimi darysi? Argi pirmas kartas?
    - Betgi žinai, kad specialiai taip taikau, kad pašnekesys būtų smagesnis. Kad žiovauti  nereikėtų. Kavos ar arbatos? – paklausė kulniuodamas į virtuvę.
    Virdulys greitai sušnypštė, o aš šyptelėjau ir paprašiau pagaminti kavos trimis puodukais daugiau.
      - Pasakyta - bus padaryta, - net neklausė, kam tiek daug reikia, bet jau žinojau Vidinį lig panagių. Ne pirmą kartą kalba apie šį bei tą, apgailestaudamas, kad, girdi, nemokame žmogaus dvasinio pasaulio suvokti. Kiekvienas jo bijomės, bet dar stipriau bijome, kad, gink Dieve, į jį neužklystų kiti. Ar ne todėl beveik visi įsitikinę,  kad tegyvename vien žemišką pasaulį?
    - Padėk, - netrukus paprašė Vidinis. - Penki puodukai, tai ne du.
    - Bet kodėl nepaklausi, kam dar trijų prireikė?
    Minutėlė tylos, o paskui: 
    - Atsiprašau, ponai, - prikimusiu balsu pasakė: - Tikrai nemaniau, kad taip galėtų būti. Geriau tikėti velnių medžiokle, negu... Ką tik buvo žiema, o ji dingus. Ot, ir tikėk, kad perversmai akyse ar smegenyse negali atsirasti prie kavos. Prisimenu, vaikystėje vis sakydavau, kad  būsiu lakūnas, o man: lakūnu būsi ar nebūsi, o bezdūnas jau esi. Tik dabar suprantu, kaip tai rimtai pasakyta.
    - Nešk, kavą, Vidini, ir sėskis, kur patogiau. Vietos daug.
    - Nesisielok, Vidini. Juk gera, kai netikėdamas kažką surandi ir blogiau, kai tikėdamas surasti - nesurandi, - pratarė Pranas.
    - O kad taip yra, kaip yra, paklausyk ir iš mano lūpų, Vidini, - buvo maloni Aldona. - Ir nemanyk, kad tokie nutikimai tik sapnuose. Ne, jie labai realūs. Kaip tu, aš, mes visi, kaip išnykusi žiema ir pirmoji mano kelionė radijo karieta.
    Ir matėme, kaip į karietą sugrįžo jos vežėjas Pranas, o pamatęs nepažįstamą moterį:
    - Ponia, ką jūs čia veikiate? - paklausė:
ALDONA. Ar aš? Ką čia veikiu? Ar neatrodo jums, kad pats aukščiausias mane pasiuntė į šitą karietą. Tai aš privalau paklausti - kur bastaisi? kur trankaisi, vežėjau. Štai mano rankelė ir susimildamas bučiuok, kad dar „veikiu“. Žmonės laukia. Nori pamatyti mane kelionėje. Ak, dangau viršum mano galvelės! Gal tu žinai, iš kur tas lietuviškas apsileidimas? Penkias minutes, vežėjau, pavėlavai. Gal manai, kad tie vargšeliai žmonės ir vežėjų it viršininkėlių turėtų valandų valandas laukti. Ko tyli?
PRANAS: Tai, ponia, būtų džiugi naujiena, jeigu žinočiau, kad jie tikrai laukia.
ALDONA: Apšepęs. Nuplikęs. Maniau, kad esi  išvaizdesnis. Ak, tie vytai! Tik nemanyk, kad mane tavo išvaizda labai stebina. Visai ne. Buvau ir esu  įsitikinusi, kad vyrą visuomet  gražiausiai papuošia tas jo šonkaulis, iš kurio atsirado moteris. Tik kodėl tu iškart: „ponia, ponia“? Iš kur žinai, ar ponia ar panelė? Šypsotis moki?
PRANAS: Kai kada pabandau, bet tik ne šiandien. Sakai, apšepęs, sugrubęs. Bet iš tikrųjų, kas - ponia ar panelė?
    (...)  Kažkur visai arti, pagauta gegužės dvelksmo, užkukavo gegulė. Ir Viešpatie, kaip gera, kuomet taip netikėtai išnyksta žiema, kad kažkas padeda įeiti į Savęspi ir atsikvėpti pavasariu.
    Būk, Savęspi, būtinai būk. Tik kas tu, ir kaip tave pažinti?

Užrašai iš Savęsp (i)