Rašyk
Eilės (74578)
Fantastika (2212)
Esė (1505)
Proza (10550)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1136)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Antroje dalyje Simonas randą meilę, gyvenimiškus malonumus, susitinka su savo tėvu ir daugiau supranta apie Visatą.

Tą vakarą visata susvyravo. Čaižus fortepijono garsas kaip aštrus peilis rodos skrodė mano galvą iš vidaus. Parkritau ant žemės. Iš mano akies rainelės sukosi lygiai pasiskirsčiusios juodos banguotos linijos.

Gijus mato, kaip permatomam maiše su užtrauktuku guli jauna tamsiaplaukė mergina, ją apsikabinęs laiko trejų - ketverių metų berniukas. Bučiuoja plaukus, kiek atitraukia galvą, išsižiojęs žiūri į merginos akis, iš burnos tykšta seilės ant išblyškusio jos veido. Nors mergina nejuda, vaikas įkvėpia jai gyvybę, kalbasi sava kalba, tada pabučiuoja akis už supratimą. Prie lovos prižygiuoja uniformuotas vyras, jam iš paskos nepriekaištingai atrodanti moteris, ši paima berniuką ant rankų ir nešasi iš kambario. Karininkas traukia maišo užtrauktuką, o vaikas iš visų jėgų stengiasi išsprūsti damai iš rankų „uždus“ - tarsi rėkia jo akys. Maišas parkrenta ant žemės, pasipurto, permatoma maišo medžiaga aprasoja, užsimetęs maišą ant peties kariškis tvirtu žingsniu jį neša lauk, savo purvinais batais tepdamas kambario grindis, kuriame viskas stovi savo vietose.

- Kekše, mes nesirenkame ateiti, likti ar išeiti! - vyrišku balsu šaukia berniukas. Dar kiek pasimuistęs motinos rankose, nurimsta gavęs pačiulpti jos krūtį.

Kai pirmą kartą netekau sąmones, tiesiog nelabai supratau kas nutiko, „tai ko tu nepameni, niekada neįvyko“ - pasakiau sau. Žiūrėdamas į nulaužtą fortepijono koją supratau, kad galiu keisti viską.

Ir iš ties daug kas pasikeitė, visos namų užuolaidos buvo užtrauktos. Siaubingas tvaikas pradžioje mane trikdė, stiprėdamas vimdė, kol galų gale nebegalėjau jo pajusti. Nei vienas daiktas jau nebestovėjo savo vietoje, visur buvo primėtyta maisto pakuočių, nuorūkų. Laisvė man suteikė progą nelipti į antrame aukšte esančią vonią, o tiesiog šlapintis kambario kampe. Nežinau kada buvo diena, o kada naktis. Tik apie laikinumą man grojantis telefonas, leido spėti, kad tuomet prasidėdavo vakaras. Negalėjau prisivesti net nueiti pas Austėją, nors man taip trūko jos ramybės. Vieną vakarą pasirodė, kad mano kambaryje antrame aukšte girdėjau žingsnius, tai tik dar labiau paskatino jos neieškoti. Ta būsena nebuvo kažkoks tarpsnis, kurį galėčiau ryškiai apibūdinti. Nežinojau kada miegojau ir kada kėliausi, kartais pagalvodavau ar iš vis buvau užmigęs. Pakaušyje vis apčiuopdavau žaizdelę, jai dar neužgijus spėdavo atsirasti kita.

Pabėgau nuo nerimo, tik tam, kad sutikčiau baimę. „Jei dar nesenai galėjau mintis išlieti grodamas, tai baimė iš manęs tą dovaną atėmė. Ar tėvas? O gal baimė yra mano tėvas, o paklusnumas motina? “ - galvojau eidamas siaurute senamiesčio gatve. Mintys pagaliau mane paliko priėjus judrią alėją. Dulksna tolimesnius pastatus ir žmones pavertė šešėliais. Eidamas pirmyn aš vis prasilenkdavau su vienu kitu praeiviu, trumputis akių kontaktas vėl ir vėl iš naujo neleido man būti vien su savimi. Nežinau kiek akių porų taip prabėgo, bet net jei jų ir būtų buvęs milijonas, mano akys tikrai būtų nusitaikę tik ties ja. Jos oda buvo pilka, kaip apdulkėję užuolaidos mano namuose, rankos nusėtos mažų taškelių, apie kuriuos sukosi pamėlusi oda. Juodi plaukai, krito ant akių, bet jie tik išryškino švyturį, link kurio iriausi. Staiga tą spindinčią šviesą užstojo žmogaus siluetas. Skubėjau prie savo uosto, tikėdamasis, kad šviesa dar nebus užgesinta. Priešais merginą stovėjo pasitempęs, gerai sudėtas vyriškis. Jis užsimojo, dar kartą užstojęs mano kelią į prarają. Apimtas baimės sugriebiau vyrą už rankos, mūsų žvilgsniai susidūrė. Jis žiūrėjo į mane su pykčiu ir panieka, nuo kurio skaudėjo. Visai kaip tada, kai ateidavo į kambarį manęs auklėti. Tik ši kartą jis nepuolė manęs lupti. Po akimirkos parkritau ant žemės, bet dar sugebėjau atsiminti sutrikusį, pasimetusį jo veidą. Prieš parkrentant pamenu tik tiek, kad į mane žiūrėjusios  jo akys, greitai tapo nemažiau išsigandusios už maniškes.  Iš jų sukosi juodos, banguotos linijos.

Gijus stebi berniuką, kuris vaikšto čiupinėdamas kambario grindis, tarsi bandydamas rasti jose skylę, iš burnos varva damos pienas, jis žiaukčioja, pradeda vemti. Nežino kur dėtis, bėga ratais ramstydamasis į sienos kampus. Ateina elegantiška moteris, pakelia berniuką ir padeda jį į vaikišką lovelę. Išvalo suteptas grindis ir išeina. Viskas savo vietose. Praraja paslėpta kažkur po spindinčia estetika. Berniukas negali nurimti, maišas krito ant tų pačių grindų ir dingo. Tvirtai sugriebia lovelės groteles  ir purto jas iš visų jėgų, ši pavirsta ant šono, o ištrūkęs berniukas tranko galvą į grindis ir rėkia. Isterija aprimsta, jis pradeda verkti. Atėjęs į kambarį vyriškis šaukia ant berniuko, taip, kad net seilės taškosi iš jo burnos, puola jį mušti, užsimeta ant peties ir neša atgal į lovelę. Simonas nurimsta, grindys ir vėl suteptos, nors ir bijo, jis šypsosi, įbedęs savo žvilgsnį į žemę, tarsi laukdamas kol jos prasivers.

Skamba labai lėta melodija, viena nata beveik baigia nutilti kol prasideda kita. Moteris groja viena ranka, kita trina savo žandą, pudros gabaliukai krinta ant jos šlaunų. Po truputi atsiveria vis didėjanti žaizda. Šalia stovi vonia, joje pliuškenasi berniukas. Jis išnyra, išgirsta Moters natą ir vėl paneria po vandeniu, kur nieko girdėti negali, paneria ir vėl išnyra, kol pakilęs į paviršių nebegirdi nei vieno natos. Moters veidas apdraskytas, bet ji nekreipia į tai dėmesio, pasibaisėjusi žiūri į išteptas savo šlaunis ir skubiai pasineria į vonią, bando nuplauti pudrą, nervingai trina savo kojas, vis paglosto pamyluoja berniuką. Jis sutrikęs žiūri į moters veidą, kažką jai sako, tada nurimsta ir taip pat ima ją glostyti. Moteriai žaizdos atsiveria ir ant šlaunų, vandens spalva pasidaro rusva, berniukas netyčia prarija to skysčio gurkšnį ir pasibaisėjęs skubiai šoka lauk. Kruvinas, išteptas moters veidas panirsta po vandeniu, ranka bando griebtis už berniuko, kad iškiltų į paviršių. Jis išplėšia ranką, su pasibaisėjimu žiūrėdamas į vandens spalvą ir vandens rutilų iškreiptą moters veidą.

Gijaus kambaryje pilna šiukšlių, jaučiasi šlapimo kvapas, taip nedera gyventi pareigūnui, ypač iš rytų. Visur primėtyta popierėlių, juose užrašyt keli neperskaitomi žodžiai, kituose nupiešti keisti apskritimai. Pasigirsta telefono skambutis. Gijus krūpteli, randa tolimiausią vietą tarp keturių sienų nuo sklindančios melodijos, giliai alsuoja. Tada papurto galvą, atsitokėja ir pakelia telefono ragelį.

- Ar padarei to ką prašiau? - piktu balsu klausia Vytautas.

- Trūksta visai ne daug. - Gijus bando jį nuraminti.

- Gijau, pasirinkau tave ne dėl tavo metodų, o dėl to, kad pasitikiu tavim kaip draugu. Tai labai paprasta, tiesiog sužinok kas vyksta tame name, prašau ne daug. Tikiuosi nereikia tau priminti...

- Ne, ne. - jį nutraukia Gijus. - tiesiog duok man truputėlį laiko.

Atsimerkęs pamačiau tuos pačius spindinčius žiburius ir nesuprantamą šypseną. Ji bandė pavogti mano piniginę ir pabėgti. Buvau pasiryžęs atiduoti viską, kad  mergina pasiliktų su manim, bet tiek daug neprireikė. Nors ir nenoriai ji sutiko pasiimti mane kartu, galva vis dar svaigo, kai mes ėjome šešėlių alėja. Emvilė paėmė iš manęs pinigų ir padavusi nemažą krūvą  šalia namo kampo stovinčiai keistai moteriškei už juos pasiėmė kelis rusvus akmenėlius. Ji jau turėjo paruoštą švirkštą ir jis mums padėjo nusigauti iki mano namų. Be abejo, negalėjau jo atsisakyti, taip atstumdamas vienintelį mūsų bendrumą. Kai skystis pasiekia odą ir pasiskirsto po kūną vingiuojančiomis venomis nelieka nieko. Emvilė mano namuose apsistojo ilgesniam laikui. Mes kartu mėgavomės ta būsena kur nėra nieko. Tuomet atrodė, kad visos mintys ir klausimai tik stabdo nuo tikro egzistavimo. Kai baigdavosi mūsų atsargos, tebūdavo vienintelis noras sugrįžti ten iš kur išėjome. Ir nors baimė, nebegrįžti buvo stingdanti, Emvilės akys nuramindavo. O kai vėl ištirpdytas akmens skystis pasiekdavo kraują, nebelikdavo nieko. Laikui bėgant pasirodydavo viena detalė - Emvilė. Nebuvo grindų ant kurių ji gulėjo, žiūrėdavau į ją ir tai trukdavo visą amžinybę. Vėliau pasidarė blogiau, Emvilė mane palikdavo ir aš matydavau keisčiausius vaizdus, savo tėvą ir Eleną.

Kartą iš alėjos grįžome tuščiomis. Namuose vėl pradėjau jausti siaubingą smarvę, o tamsa tik dar labiau ryškino telefono laikinumo melodiją. Emvilė taip pat nebegalėjo manęs nuraminti, be nieko, ji blaškėsi dar labiau už mane. Viskas siaubingai spaudė ir aš nebeturėjau kur pabėgti. Godžiai reikalavau pabėgimo kelio iš jos. Bet ji atrodė pasibaisėjusi, apžiūrinėjo namus, tarsi į juos būtų įžengusi pirmą kartą. Kai užlipau, prispaudžiau rankas prie žemės ir godžiai norėjau pasiimti tai, ko gauti negalėjau, Emvilė nusuko veidą. Visata sugrįžo į savo vietą.

Gijus vaikšto po kambarį. Atitraukia užuolaidas, pro langą sklindanti šviesa jį akiną. Įsipila į stiklinę kažkokio gėralo, tarsi šis padėtų susikaupti. Renka po kambarį išmėtytus užrašus. Ilgai ir įdėmiai skaito kas parašyta, nupiešta kiekviename lapuke. Praplėšia gautą voką ir įdėmiai apžiūrinėja Elenos nuotrauką.

- Kas čia buvo pone Gijau? Koks čia kvapas? - jo klausia jauna sekretorė, Gijui pravėrus duris. Jis dar ilgai žiūri į paliktus dumblinus batų pėdsakus koridoriuje.

- Visą laiką maniau, kad kabinėte jūsų nėra. Kodėl neatsiliepėt, aš skambinau?

- Skambinot? - jis paklausė nustebęs.

- Pone Gijau! Kur jūs einate? Jūsų ieškojo Vytautas.

- Paskambink ir pasakyk jam, kad aš ateinu!

Išskubėjęs iš pastato Gijus patenka į tamsią alėją, sunkiai sugeba pamatyti pro jį slenkančius siluetus.

Trečioje dalyje Gijus ieško atsakymų į sau užduotus klausimus.
2010-02-17 21:51
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-07 18:51
Si bilė Sibire
esu pasimetus. negaliu suprasti, kas kalba, kada ir kokiomis aplinkybėmis. tas trūkinėjimo įspūdis - neva kinematografiška proza - yra dirbtinis, išplaukiantis iš nekokybiško pasakojimo.
nesistenkite būti "kažkoks" savo tekste, būkite savimi, tada ir sukurti personažai bus mažų mažiausiai įtikinamesnis.
sėkmės ieškant.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-02 12:11
tiesatechniskaineprieinama
*tęsinio :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-02 12:10
tiesatechniskaineprieinama
suprantu, kad to labai sunku išvengti, nes skaitydamas savo tekstą, tu tarsi jau turi mintyse užsiprojektavęs pora sakinių į priekį, ir nematai tų paprastų klaidų (besikartojantys įvardžiai ir kiti panašūs dalykai, kuriuos, ko gero, kaip pačius reikšmingiausius jau bus paminėjęs šnekorius, nors nesu tikra, dar neskaičiau, ką kiti komentavo), tačiau norėtųsi, nu norėtųsi, kad jų nebūtų. distancija, tarp momento, kada tekstą pask.kartą skaitai ir kada vėl imi jį jau taisymui, kuo ji didesnė, tuo daugiau tų klaidų pats pamatysi, nors turbūt ir pats tai žinai.

sunku vertinti pasakojimą, nes tų atsakymų ieško ne tik Gijus, norėtųsi ir man jų, o jie, pasirodo, trečioje dalyje. viena aišku - pasakojimas čia kuriamas, nors ir neišbaigtas, bet jis yra, o tai yra gerai.

dar man pasirodė, kad per greitai karpai kadrus. arba nepalieki jungčių tarp jų. nes kažkodėl skaityti sunku, pasimetu tarp tų, kurie kalba. būtų lengviau skaityti ir tada, jeigu to paprasto pasakojimo gabalus dėstytum dar ir su didesnėmis pastangomis suvaldyti skaitytojo dėmesį. aišku, tada gali nukentėti kiti dalykai. ir tai padaryti nelengva, bet, kaip sakė varga, rašyti ir neturi būti lengva, lengva turi būti skaityti.

tėsinio palauksime.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-26 15:28
Valdovė
Gražu:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-23 16:10
Varinė Lapė
Man pasirodė kiek "sunkokas" stilius - lyg ir pagaunu apie ką kalba, kokia tematika, bet įsitempimas trukdo pajausti tekstą, suvokti emocinę dalį. Neatskyriau realybės nuo siurrealizmo...

Apie akmenėlius - stpriai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-22 19:52
Aurimaz
Iš mano akies rainelės sukosi lygiai pasiskirsčiusios juodos banguotos linijos.
WTF?... Paprasčiau buvo pasakyti, kad "išsikrausčiau iš proto, apėmė šyza..."

Antra dalis visiškai skiriasi nuo pirmosios savo stiliumi. Galima būtų drąsiai teigti, kad tai naujo kūrinio pradžia. O jeigu tai senasis kūrinys - tuomet autorius nusivažiavo į lankas.
Dažnai keičiasi pasakojimo laikas. Tai erzina. Atsiranda nauji, dar niekur neregėti personažai, jie nejučia perima pasakojimo vairą. Apsakymas virsta kitu apsakymu ir ... šūdas ant palangės gaunasi.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-21 21:50
Sigitas Siudika
jautru.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 13:15
agricola
palauksim tų atsakymų...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 07:33
Sniego mėnuo
Pvz.: "kambario grindis, kuriame viskas stovi savo vietose." geriau keisti į "kambario, kuriame viskas stovi savo vietose, grindis."

Skaitant tikrai įsitraukiau, įdomu, tačiau nesu tikras, kiek supranta tai, kas vyksta - jei vaizduojamas mažas (trijų-keturių metų) berniukas, tai pasakojimas pirmu asmeniu atrodo keistokai, be to, abejoju, ar tokio amžiaus vaikai dar čiulpia krūtis. Atrodo, tarsi pasakotų ne vaikas, o suaugęs žmogus. Arba tas vaikas turėtų kokį nors psichinį sutrikimą, nežinau...
Bet, kaip minėjau, sudomino, tad tikiuosi, kad šie ir kiti neaiškumai paaiškės kitose dalyse. Nes kol kas atrodo, jog visai neblogai tvarkaisi su šiuo kūriniu, nors iki pilno išpildymo, manau, šiek tiek darbo pritrūksta. Tad sėkmės:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-18 16:52
begemotas_
tekstas įtaigus, tik kartais mane mušė iš vėžiu, nes gal tai mano kaltė, pasimesdavau, tarp pasakojimų nuo "AŠ"(Simono)ir pasakojimų nuo trečio asmens apie Gijų. nors visumoje, sakinius reikia patvarkyti, bet tai ne bėda, nes visada, kad ir koks geras tekstas prie sakinių, kad jie būtų aiškūs ir logiški reikia dirbti.

bet manau svarbiausia, kad tekstas ne tuščias, o užpildytas emocijom.

ta vieta apie jausmą narkotizuojantis, tai nelabai ir pasakysiu kodėl, o gi suvokti ką jie jaučia, tai ne duok dieve, šios patirties geriau neturėti, o rašyti nesuprantant ir gi nereiktų. pasinėrimui į save yra daug ir kitų būdų,

5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą