Žinai....
-Aš kartais taip juokiuosi, kodėl toks veiksmas vyko?
Žinai....
-verkiau aš vakar... Gal verksiu ryt iš ryto?..
O dar...
-mylėjau, kvėpavau, jaučiau...
Man jausti viską taip patiko.
Žinai...
-Labai patinka kvapas man, pražydusių alyvų...
O skonis braškių... ragavai? O obuolių alyvinių?
Juk taip gardu ragauti juos ir gerti sultis vyšnių.
Žinai...
Patinka man basom, po rasą gaivią bristi,
-Panirus ežeran gėlan, vandens šlapumą justi.
Jutai...?
Vanduo... jis šlapias, bet gaivina.
O ragavai kada, naminį vaisių vyną?
O ar jutai tą švelnų, vėjo brizą?
Kai lyti prie odos ir švelniai apkabina?
O ar mylėjai taip, giliai, stipriai?
Kad rodos stogą rauna
Ar skrydį lengvą tu jautei, tartum sparnai išaugę?
Žinai...
Atimtų iš žmogaus jausmus, gebėjimą pajausti...
-Neliktų nieko nuostabaus, neliktų jau tada Žmogaus ir viskas nebūty beprasmėj...
sutinku su Kristina , hedonizmas - tai malonumai (visokiausi), kaip aukščiausia gyvenimo ir moralės išraiška - o kūrinyje taip - na patinka, na jaučiu...
O kur čia hedonizmas? Ašarose, lietose praeity, ar ateities ašarose? Vanduo tikrai šlapias. Bet kai mylėjau, man stogo niekas nerovė. Gal aš jo neturiu. Dėl to ir žinau, kad vanduo šlapias. Tai yra bandymas kalbėti poetiškai. Visiškai nesutvarkyta eilėraščio (?) forma. Reikėtų išsirinkti keletą įvaizdžių ir kalbėti apie hedonizmą, o ne klausti. Skaitytojas turi suprasti, kas yra hedonizmas, pajusti, išgyventi kartu su lyriniu aš. Reikėtų perrašyti. Jums pasiseks. Kas siekia, pasiekia.