Vienatvė mano draugė

Jaukus židinys ir ugnies braškesys,
O akys įsmeigtos už stiklo tamsoj,
Žvilgsnis nuskriejęs nakty pasiklys,
Kol grįžęs sušils prie ugnelės, šviesoj.

Pavargusios akys ir mintys rate,
Nurimusį žvilgsnį sustingdė laike,
Mintis sukirbėjus, nuslūgo, užmigo,
Be jausmo virš židinio kur tai paklydo...

Kadaise tos akys šypsojosi, juokės
Iš meilės spindėjo, kvatojo viliokės.
Svajonės, glamonės, jausmų sukūriai,
Akyse spindėjo gyvi ežerai.

Praėjo, praskriejo it vėtra, tornadas.
Jausmų ir svajonių spalvotas koliažas.
Jis sielos gelmėj su spynom užrakintas,
Netyčia tik mintys aplanko jį švintant.

Vienatvė įbrunka į pirštus teptuką,
Delnais švelniai šildo, kur niekas nebūna.
Ranka apkabinus duris atidarė,
Pravėrė vienatvė, spalvotą kertelę.

Pamojo ranka ir šnibždėjo... aš lauksiu,
Kai grįši pavargus, ugnelę kūrensiu,
Prisėsiu šalia, kai mane tu pakviesi.
Mintis man vienai patikėti galėsi.