Sniego mėnuo“Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu. „ (F. Kafka, „Metamorfozė“)
Rafaelis Norbertas – didžiulio komercinio tinklo generalinis direktorius bei įkūrėjas. Šį savo proto vaisių laiko svarbiausiu gyvenime nuveiktu darbu.
Prekybos žmonėmis tinklas „Rafno“ (Rafaelis pavadino jį savo pirmojo ir antrojo vardų garbei) nors ir neturi tokių gilių tradicijų kaip senesnis jo konkurentas Didima, bet pasižymi jaunatvišku ryžtingumu ir energingumu. Šios savybės padėjo įsitvirtinti iki tol monopolizuotoje rinkoje. Be abejo, už visa tai Rafaelis Norbertas yra dėkingas tik sau, mat būtent jo tvirtas būdas padėjo neprapulti derybose su konkurentais, padėjo susilaikyti ir neparduoti savo vardo.
Beje, apie jo vardą, o tiksliau vardus – jie netikri. Būdamas 13 metų amžiaus berniukas su tėvų sutikimu pasikeitė savo senesnįjį vardą, o pavardė po kurio laiko pasimiršo savaime. Jam reikėjo naujos tapatybės, reikėjo tapti nauju žmogumi, kad galėtų ir kitus tokiais paversti. Štai kaip jis įsivaizdavo modernią asmenybę – tai turėtų būti individas iš didžiosios raidės, taigi atsisakyti savo šaknų, savo šeimos, kuri vien tik varžo ir riboja giliai viduje slypinčias galias. „Šeima – tai atgyvena, žmogus pats privalo rinktis, kam paskirti savo gyvenimą. “ Ne, ši idėja ne Rafaelio (nors jo labai mylima), o nežinomo autoriaus, kuris ir pradėjo prekybos žmonėmis verslą.
(Pradžių pradžioje tai tebuvo sekso paslaugos, tačiau vėliau seksas išnyko – kai kas pasakoja, jog tai įvyko neatsitiktinai, o dėl impotentų teisių judėjimo, kuris pamažu apėmė visą pasaulį. Jie jautėsi baisiai diskriminuojami dėl dvidešimtojo amžiaus pabaigoje įsigalėjusios sekso kultūros, kuomet visų pakraipų atstovai ėmė reikšti savo nuomonę ir demonstruoti savo grožybes. Taigi buvo išrasta papildoma geležėlė mikroschemoje, kurią implantuoja į smegenis, ji sužadina reikiamą vietą reikiamu laiku ir žmogus patiria orgazmą.)
Taigi tiek Didima, tiek Rafno verčiasi prekyba žmonėmis – smarkiai išpopuliarėjusia dvidešimtojo amžiaus pabaigoje prekybos sritimi. Amžiams bėgant viršgarsiniu greičiu buvo atsisakyta daugelio necivilizuotų būdų savo verslui užtikrinti, pavyzdžiui nustota gaudyti žmones, nes tokie prievartiniai veiksmai vieną vertus sugadina pačios prekės kokybę (sužaloja, kartais ji tampa išvis netinkama naudoti), kitą vertus atsieina daugiau kaštų. Didžiulę sėkmę lėmė tai, jog žmonėms duota visiška laisvė – parduoti save ar neparduoti. Juk neginčijama kiekvieno žmogaus teisė daryti su savimi ką nori. Būtent ši konstitucijos eilutė neleido priversti žmones; “Atiduok save į geras rankas”, “Renkuosi pats kam parsiduoti”, “Visoms smegenų mikroschemoms be nuodingojo švino šią savaitę 9. 9% nuolaida. Paskubėkite! ”
Parsidavimo būdai irgi tobulėjo – pradžioje jis daugiausiai rėmėsi virvių ir hipnozės metodu, na o dabar žmonėms į smegenis įtaisomos mikroschemos, kurios kontroliuoja emocinius, minčių ir elgesio centrus, žinoma, jos nėra tobulos, tačiau mokslas nestovi vietoje – tobulumo siekiama, ir tikimasi, jog vieną gražią saulėtą dieną žmogų bus galima paversti pilnaverčiu daiktu, t. y. robotu. “Atsikratyk savyje žmogaus, tapk robotu! “
Taigi įsikūrė centrai, kur žmonės gali ateiti ir parsiduoti patys, savo noru. Ši idėja susilaukė neįtikėtino pasisekimo. Deja, pats jos autorius buvo užmirštas, viena įmonė – Didima – uzurpavo visą rinką, supirko individualius šiuo verslu užsiimančius centrus. Ilgą laiką ji išlaikė monopolio teises. Tačiau pasinaudojęs tinkamu momentu Rafaelis Norbertas įkūrė savo prekybos įmonę. Laikas buvo tinkamas tuo, jog Didimoje kaip tik vyko nesutarimai didžiojoje taryboje dėl vadovo kėdės. Buvo neseniai miręs didysis prezidentas, kuris, deja, nepaliko savo įpėdinio. Tad įsiplieskė karšti vidiniai ginčai. Taigi galima sakyti, kad Rafaeliui šiek tiek pasisekė (žinoma, šito jis nė už ką nepripažintų).
---------------------------------------------------------------------------------------------------
Pabudęs vieną rytą iš tuščio, be sapnų miego Rafaelis pasijuto neišsimiegojęs. Baisiai nustebo, nes jo galvoje įtaisyta mikroschema atlieka ir žadintuvo funkciją – kiekvieną mielą rytą pažadina tuo pačiu laiku elektrinio impulso pagalba sukeldama budrumo būseną, kuri iš karto nuteikia darbui. Be abejonės, šitai daug prisidėjo prie milžiniško produktyvumo ir protinių galių išnaudojimo. Šiame mažyčiame, ne didesniame nei smiliaus nagas, daikčiuke užprogramuota viskas – nuo laiko miegui, iki laiko valgymui ir tuštinimuisi, žinoma, daugiausiai laiko skiriama darbui, darbui, ir dar kartą darbui, jam mobilizuojama didžioji dalis energijos. Žmogui nereikia vargintis, kad pamirš atlikti kokį nors svarbų reikaliuką, nes viskas automatiškai primenama.
Pasitikrino atsidaręs mažytes dureles galvoje, ir pamatė, kad ta mikroschema dingusi, jos paprasčiausiai ten nėra.
Veidas ištįso, o akys išsprogo dar labiau, kai ant sienų vietoje savo ir kolegų, įsiamžinusių pirmojo „Rafno“ pastato fone, nuotraukų jis išvydo iškarpas iš žurnalų su nuogomis moterimis. Rafaelis pasijuto išniekintas.
Nors ir sunku tuo patikėti, tačiau į galvą atėjo tiktai vienas paaiškinimas – Rafaelis tapo anoniminės gaujos auka. Prisiminė laikraščiuose skaitęs apie šiuos žmones, kurie, pasinaudodami itin kietu miegu, kurį suteikia tik specialiose prekybos vietose įsigyta mikroschema, naktį įsibrauna į namus, išima žmonėms iš galvų „žadintuvus“ ir kartais pridaro visokių nesąmonių, pvz. sienas išlipdo porno vaizdeliais, arba prirašo ant sienų nepadorių frazių, tarkim “Fee love! For Always! ” arba “Progresas – tai galvos daužymas į sieną! ”.
Rafaelį apėmė pyktis ir nesusivaldęs matyt pirmą kartą savo gyvenime sviedė pirmą po ranka pasitaikiusį daiktą į sieną. Tai buvo pirmas Rafno firminis porcelianinis puodukas su pirmuoju sugalvotu šūkiu – „būk praktiškas žmogau! “. Iš gerklės išsiveržė nevilties riksmas. Iškart po to Rafaelis pasijuto taip nuvargintas šio trumpo emocijų proveržio, kad krito atgal į lovą. Tačiau ši jau buvo automatiškai susiskleidusi, tad vyras žnegtelėjo ant žemės ir susitrenkė galvą į sieną.
Kas vyksta toliau? Rafaelis išbėga iš namų, nors lauke visą savaitę vyrauja šalti ir vėjuoti orai. Niekada nebesugrįžo į savo prabangų modernų butą, visą spinduliuojantį nuo baltų sienų, baltų šviestuvų. Iš šio šviesaus gyvenimo pasineria tiesiai į tamsų šiukšlių konteinerio dugną ir randa jame... mirusį kūdikį. Ne, tai jau nebe fantastika, tai gryna realybė – žiauri ir nenuspėjama. Tačiau jis nemato tos bjaurasties, jis išvysta save, mirusį save, tarp visų šitų šiukšlių, tarp panaudotų švirkštų ir mikroschemų, dvokiantį ir jau pradedantį rūdyti it jūros dugne paskendęs robotas.
Po to bėga išdaužyti Rafno centrinio pastato langų, tačiau prisimena, jog liepė juos išimti ir vietoje jų nudažyti visą pastatą juodai, kad žmones labiau patrauktų tokia išvaizda, ir šie užeitų pasižvalgyti, o kas gi viduje.
Tad bėgdamas sustoja ir nusprendžia, kad liko vienintelė išeitis - prisidėti prie anoniminės gaujos judėjimo ir apsilankyti šią naktį pas visus savo patarėjus, o ypač pas patarėjas. „O lia lia... Po velniais, pagaliau sužinosiu, kokia yra gyvenimo prasmė! ” – nusikikeno senas šelmis kažkur Rafaelio viduje. O jis pats išsigando. Juk galiausiai jis bus pričiuptas.
Šiaip ar taip, reikia veikti, negalima delsti.
Atėjo naktis ir Rafaelis, besibraudamas į savo ex-sekretorės butą, susitinka su keletu anoniminės gaujos narių. Užsimezga pokalbis, kurio metu Rafaelis kalba apie savo baimę būti pagautam ateities milicijos pareigūnų, lakstančių ant iškastruotų žirgų su bananais rankose. Ir sužino neįtikėtiną žinią – pasirodo šios gaujos nariai jau įkūrė savo mokslinę laboratoriją ir kuria joje mikroschemas, kurios pašalins baimę ir kaltės jausmą, atsirandančius dėl maišto ir vandalizmo aktų.
- Ką, ir jūs, negaliu tuo patikėti, tiesiog negaliu patikėti?! Juk mes turėtume siekti išvaduoti žmones, suteikti jiems laisvę nuo šių mikroschemų, o ne įsodinti į smegenis kitą, patobulintą mikrochemos variantą.
- Čia vyksta karas – rūsčiai tarė anonimas, - prisijunk prie mūsų, arba pasilik su jais.
Rafaelis Norbertas dar kurį laiką bandė priešintis ir muistytis kaip nepatyrusi ir drovi mergaitė, tačiau galiausiai nusileido. Tokiu būdu jis užmiršo abu savo vardus, užmiršo savo garbingą praeitį, jis parsidavė laisvai ir demokratiškai. Gimė dar vienas anoniminis maištautojas.
Ceres iškvietė į dvikovą Sniego mėnesį. Šis sugalvojo temas, bet papildomoms sąlygoms sugalvoti buvo pakviestas sekundantas St Sebastianas.
1)"When you gaze long into the abyss, the abyss also gazes into you.", Friedrich Nietzsche (apytikslis vertimas:Kai ilgai žiūri į bedugnę, ilgainiui ji irgi pradeda į tave žiūrėti);
2) "Koks keistas laikrodis! - pasakė ji. - Jis rodo mėnesio dienas, o ne valandas!" (ištrauka iš "Alisa stebuklų šalyje");
3)"Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu." (F. Kafka "Metamorfozė")
Taigi lasivė interpretacijoms, o šios citatos tebūnie kūrinių epigrafai.
Papildomos sąlygos:
Kaip ir priklauso fantastikos dvikovoje, kūrinys turi būti fantastinis.:) Kiek pamenu abu kovotojai mėgsta fantasy pasaulį ar bent jį primenantį, todėl manau, kad jiems pravers praplėsti akiratį. Kūriniuose negali būti magijos, ar magiškų būtybių iš tipinio fantasy pasaulio. Kitaip sakant griežtas ne elfams, orkams, goblinams ir panašiam brudui. Jei jau taip norite galite naudotis kentaurais, valkirijomis ar koks Amaterasu. Arba galite žengti kitu, pavyzdžiui, mokslinės fantastikos keliu.:)
Papildomi reikalavimai Sniego mėnesio pateiktoms temoms:
1. Bedugnė. Bent dienas personažas turi būti aklas.
2. Laikrodis. Kūrinyje negalima naudoti žodžio laikas.
3. Vabalas. Kūrinyje negali būti fizinės metamorfozės.
Ceres parinko Sniego mėnesiui temą "Pabudęs vieną rytą iš neramaus miego, Gregoras Zamza pasijuto pavirtęs baisingu vabalu." (F. Kafka "Metamorfozė")
Sniego mėnuo parinko Ceres temą "When you gaze long into the abyss, the abyss also gazes into you.", Friedrich Nietzsche (apytikslis vertimas:Kai ilgai žiūri į bedugnę, ilgainiui ji irgi pradeda į tave žiūrėti);
Kūrinių apimtis: apie 10000 simbolių.
