Kaip išgyventi dar vieną dieną. ŽINYNAS. (Ketvirta dalis)

2010-01-26
Antradienis

Mane vėl aplankė nerimas. Jau maniau, kad viskas pamažėl tvarkosi, bet šiandien taip nemaloniai teko prisiminti, ką reiškia sirgti šita bjaurybe. Baimė pačiupo mane iškart po pusryčių ir nepaleido. Slampinėjo iš paskos po visą ligoninę, paskui persekiojo einant į autobusą, pakeliuj į anglų pamokas, jose ir visą kelią atgal. Bandžiau visaip save raminti ir mintyse kartojau „čia ir dabar“, „čia ir dabar“...
Ir būtent dabar sėdžiu ir nerimauju. Tuščiu žvilgsniu kramtau lūpą, žiūriu į Giedrės siaubingai besielektrinančius treningus. Laiku susivokiu ir nusuku akis, nes juk moteris nusirenginėja nakčiai. Tuščia galva ir sunkus kamuolys viduj. Visi „normalūs“ žmonės šito nesuvokia. Man nuolat sakoma „Tai visi galvojam, mąstom ir prisimąstom visokiausių dalykų, bet juk negalima ištižti, reikia save suimti į rankas. Reikia ir darai. “ Kartais tie vadinami „normalūs“ žmonės mane įtikina ir pradedu galvoti, kad tikrai niekuom nesergu, tiesiog visiškai nemoku gyventi. O norint išgyventi, psichoterapeutai ir kiti gydytojai mane moko, kad būtina suprasti, jog viskas, ką jaučiu, yra tos klastingos ligos mėginimai mane įtraukti į savo nagus. Nėra normalu gulėti lovoje ir nesugebėti prisiversti iš jos išlipti. Be priežasties, tiesiog negalėti išlipti iš lovos ne valandas, o dienas. Toks žodis „reikia“ išnyksta iš atminties ir jokios gamtinės ar antgamtinės dalys niekuo negali padėti. Bukas žvilgsnis ir nuolatinė vidinė kančia. Nėra normalu prisigerti padidintą dozę vaistų, kad miegotum visą parą, o atsibudus išgerti dar tiek pat, kad dar ir sekmadienį nereikėtų keltis. Nenormalu pjaustytis rankas ir kojas. Nenormalu nuolat ir be perstojo mąstyti, analizuoti ir kapstytis ligos sukurtose tamsiose iliuzijose ir jaustis taip, kaip viena koja ugnyje, o kita – ledynuose. Reikia neegzistuoja. Yra tik negaliu.

2010-01-27
Trečiadienis

Grįžau iš galvą sujaukusio filmo „Elijo knyga“. Buvome ten kartu su Gintare, nes šiandien kino teatro „Cinamon“ Yzzi diena, kada bilietai į bet kurį filmą kainuoja vos septynis litus ir todėl, kad Andrėjus mums rekomendavo jį pasižiūrėti. Pamaniau, kad tikrai šiais laikais mūsų užpakaliai visko prikišti ir gyvename labai patogiai. Nereikia medžioti maisto ir kautis dėl švaraus vandens atsargų. Užtat ir turim marias laiko sirgti depresijom. Dviejų tūkstančių metų sandūros liga.
Išėjusios iš žmonių pilnos ir šiltai prikvėpuotos salės į lauką, gavom per veidus nuo lauke siautėjančios pūgos.
– Tikra termotrauma, – pasakė Gintarė.
– Kas?
– Termotrauma. Aš po tris gaunu kiekvieną rytą.
– Kaip suprast?
– Termotrauma yra temperatūros pakitimo trauma. Pavyzdžiui, ryte, kai pabundi iš saldaus miego ir išlendi iš po antklodės gauni termotraumą numeris vienas. Kadangi mano kambarys yra daug šiltesnis už visą likusį butą, atidariusi jo duris gaunu termotraumą numeris du. O Išlindus iš šilto ir malonaus dušo kur buvus, kur nebuvus aplanko ir trečioji termotrauma. – Gintarė iššiepė savo baltus dantis ir tuoj pat užsičiaupė, nes vėjo šuoras kaip tik tvoskė mums į veidus.
        Man kiekvienąkart sunku išsiskirti su Gintare. Ji man kaip koks raminamasis vaistas. Nežinau kaip ir kodėl, bet jos buvimas šalia mane nuramina, jaučiuosi saugi ir nemąstau apie tai, apie ką nederėtų. Gintarė man kaip viltis, kaip pavyzdys, kad viskas gali būti gerai. Nežinau, ką darysiu, kai ji išvažiuos studijuoti mediciną Vilniuje. Raudosim abu su Andrėjumi.
        Einant iš kino teatro sutikau savo kurčią draugę Simoną su jos drauge taip pat Simona ir taip pat kurčia. Gestais nekalbėjau jau ilgą laiką, todėl rankos manęs neklausė. Mediniais pirštais vos išstenėjau, kad dabar guliu ligoninėj prie profesinės mokyklos, kurioje ji mokosi. Simona ne visai suprato, matyt, pamanė, kad gulėjau prieš tai. Susitarėm rytoj susitikti ir apsikeisti seniai nupirktomis, supakuotomis ir jau apdulkėjusiomis Kalėdinėmis dovanomis.
*
          Mano galvoje visiškas štilis. Štilis prieš audrą, kužda man nuojauta, bet aš į ją mažai kreipiu dėmesio. Dabar stengiuosi galvot apie čia ir dabar, nors jei man iš tikrųjų sektųsi apie tai galvoti, nemalonaus štilio nė nejausčiau.