Tiltas

SENAS TILTAS

Oi  tu tilte dejuoji
Nuo rūdžių vis ruduoji
Pėsčiuosius kilnoji
Ir stovį vis tiek.
Stovi ir stovi
Tavimi visi džiaugias,
Džiaugias ir džiaugias
Per metų laikus
Per amžių metus,
Kad laikaisi ramiai,
Kad  ledus vis sklaidai,
Dieną naktį vaitoji
Metaliniu balsu:
Rūdys apspito,
O mergos paliko, -
Bernų mieste, - mažai liko visai
- Su katrais draugavai
- Su katrais tu pykais
Kuriuos tu kilnojai
Nuo vaikystės žinojai
Pagal žingsnius stiprius
Pagal batų kulnus
            Ir tuos..
Viso miesto žinojai.
Paliko tave
Pamiršo taipogi
Visų nesulaukei:
Nei mergų tų gražių
Nei bernų tų sunkių
Nei vaikų tų gražių,
Katrie į miestus kitus
Senai iškeliavo
Palikdam tave
Senukams vieniems.
Jie žiūri, svajoja
Bet rūdys graužia tavy
Gilyn ir gilyn
Vis artyn
Metalinės  širdies tavosios.

Seniau šaudės, aukojos
Kariai ne retai
Kol visiems
Metalinis
Tu, -
Atitekai.

Vėliau trynė tave
Nuo rūdžių tų baisių
Šilumą rankų
Ir tą
Tau dalino
Kad  būtum gražus
Miesto sarge ramus.

Miesto sapnas gilus, -
Kol esi tu ramus.
Šalia tavęs visai
Netgi medžiai ir tie
Šakas skleidžia kitaip.

Tavo kojas plačias
Gilyn įsileido
Neris ta gyva
Tavo draugė gera
Bet ji, -  amžina.



                                    AUTORIUS: VALDAS GUŽYS