Kai esi tik žmogus

Man tėtis sakė, kad neskaityčiau knygų, kurias parašė žmonės:
Ką jie supranta? Dauguma tik duonai rašė, o kiti – merginoms...
Tu – tiesioginis jų palikuonis, visus juos pergyvenai jau seniai.

O aš sakau: palauk, o tai kodėl šioj knygoj, senovėj parašytoj
Apie šiandieną rašo, šių laikų suktybes, problemas, bėdas?
Kodėl merginos rašo, kad ir Brontė, ir jas merginos skaito?
Juk damos duonos turi, o ir gyvenimas jų kartais paslaptingas...

Mano tėtis jau seniai miegojo, o gal jau dirbo, knygas pamiršęs,
O aš prisiminiau, kaip jis man sakė: bandžiau aš kurt, ir nepavyko.
Bandžiau skaityti Dikensą, ir supratau, esu aš dydžio kaip nykštys!

Ir aš galvoju, kaip pasaulį man pažint, į ką gi kreiptis, kur man eit.
Manau, kad laikui bėgant aš suprasiu keistą mintį, savo sugalvotą
Kad kelias neveda, aš pats einu, aš pats krentu, aš pats keliuosi
Aš traukinio pavyti nepavysiu, nes jo nėra, ir jis neišvažiavo.