Kiekvienas savo Mefistofelį sutinka,
Ir to kiekvieno kaina vis kita;
Ir ne gyvybe jiems mokėti tenka,
O savo sąžine ir sutrypta garbe.
Kuomet už centą parsidavęs,
Širdy sunkumo jau nebejauti;
Ir dar įtikinti, kad buvo verta,
Kitus ir net save gebi.
Kai vien tik pinigai vertybe tampa,
Ir draugą į turtus iškeist gali;
Kai lipdamas kitiems per galvas,
Tu gėdos jausmą prarandi.
Tada žinoki, drauge mano,
Tu egzistuoji, o ne gyveni.