Balti grybai po sniegu kramto aristotelį
Ištisi tiltų tiltai, neatrastoji karalystė
Ir visų dantukai juda: pirmyn-atgal,
Pirmyn-atgal podraug su žandikauliais.
Iš viršaus korėti, ažiūriniai pavasaro tiltai, -
Tai štai kur jie miega, kai pasaulyje skamba gruodas,
Žingsnių varpais skambina gruodas pirmyn ir atgal
Į kapines, pavėjui, prieš, krušos atomazgose, pirmyn ir atgal.
Po eglėmis ir ąžuolais mirę vyrai tylūs ir negyvi,
Gruodo maistas, geležiniai šalčio žandikauliai,
O čia baltųjų žiemos grybukų karalystė
Kramto aristotelį su visais jo luobatyriais,
Į kuriuos įnikęs jis vis dar nieko nepastebi-
Uoliai skuobia luobą iš vidaus ir iš išorės,
Iš vidaus ir iš išorės, pagaliau atranda luobo sielą
Ir mano užčiuopęs Ją. Netgi linksma regėti
Kaip dabar jį kramto grybukai, susivėlusį ir užstrigusį
Samanotoje, inkrustuotoje ir net supuvusioje luoboje.
Šviesu ir nešalta, korėtos pavasario kojos,
Persišviečiantis dangus. Šviesa balta,
Sniegiškai ryški, visų veidai tokie pat,
Čia esančiųjų tokie pat. Ir Siela,
Juodtamsėmis ir baltšviesėmis akimis spoksanti į tave,
Amžinai vykdanti tik vieną kelią – Ten ir Atgal,
Luobas – namai, namai-luobas. Luobo siela,
Susivėlusi aristotelio siela, nespėjanti pasimti visko
Pernešimo medžiagos, nudelbusi akis blaškos po luobą,
Pasigriebia Aristotelį ir skaito, kai neperpranta to garso –
Baltųjų grybukų smagaus dantukų garso. O Sielai kas-
Ji tik keliauninkas perduodantis siuntinius,
Kurie įsigers arba ne į luobo sielą, nueis veltui,
Arba išplėš tave į Baltųjų grybukų karalystę,
Kur kramtomi aristoteliai ir jų luobasielės.
Ką beveikiu čia, kai jau laikas melstis žmonėmis?
Seniai jau laikas melstis žmonėmis, nes tai tikra,
Nes jie tiesiasi, kaip išstybę grybukai. Laikas
Ir be atostūmių, kaip meldžiausi jumis.
Šis būtinai turi atsidurti (durti + atsi) pasaulio geriausiuose, nors aš čia nieko nesuprantu, bet todėl ir turi, nes gerai pašnekėta apie plėviakojus, todėl tam, kas nuspaus mažiau nei penkias nuospaudas batuose, užminsiu ant kojų pirštų ir teks šokti jo vestuvėse ir palinkėti skanaus aristortelio
Todėl, kad ats kalpėjau vitsai ne apie tai ką tu pertskaitei. Pet netsvarpu, tėti, nets dapar tsvarpu yra tik tai, kad ats niekada netsugepėtsiu pūti Aritstoteliu, arpa kalpėtits apie jį. Todėl ats niekada negalėtsiu kalpėtits, nets ne ką tegalėtsiu patakyti ir kitam puts papratsciautsiai nuopodu ir neįdomu. Lapai tau pa, tėtukai.
Todėl, kad ats kalpėjau vitsai ne apie tai ką tu pertskaitei. Pet netsvarpu, tėti, nets dapar tsvarpu yra tik tai, kad ats niekada netsugepėtsiu pūti Aritstoteliu, arpa kalpėtits apie jį. Todėl ats niekada negalėtsiu kalpėtits, nets ne ką tegalėtsiu patakyti ir kitam puts papratsciautsiai nuopodu ir neįdomu. Lapai tau pa, tėtukai.
negeri tie grybai jeigu kramto psichologijos tėvą, kažkokia čia mintis paslėpta tuose grybuose kramtančiuose aristotelį, o kodėl ne Parmenidą arba Herakleitą...
Nu ką, norts man ir lapai tapar tsunku komentuoti, nets pet kurią akimirką pro durits gali įtsivertzti iki autsų ginkluoti Hatspulots pakalikai, o gal net mirtininkai paletstinietciai, aptsikapinėję pompomits, pet at pamėgintsiu vitsgi panagrinėtį tsį ektskliuzyvinį meno kūrinį.
Ką gi, nu Balti grybai po sniegu kramto aristotelį, nu tia vitskats lapai kerai, tziūrime toliau, nu tia lia lia lia, tia utzpildats toks, nu matau, kad ir tia vitskats normoj, vitkats menitska, nu tslenkam akimits toliau, o, Juodtamsėmis ir baltšviesėmis akimis spoksanti į tave, tia tai jėga, tia tai gerats, tsakytciau net pataka, nu kerai, netsustojam putsiaukelėj, nu nu, aha aha, ir tia vitskats logitska, nu, nu, iriamėts iriamėts per tsniegą, per putsnits taip tsakant, nu Kur kramtomi aristoteliai ir jų luobasielės, nut e tapar nelapai aktualu, mets jau po pietų, nu va va, jau peveik ir priėjom kulminatsiją –
Ką beveikiu čia, kai jau laikas melstis žmonėmis?
Seniai jau laikas melstis žmonėmis, nes tai tikra,
Nes jie tiesiasi, kaip išstybę grybukai. Laikas
Ir be atostūmių, kaip meldžiausi jumis.
Va tia tai galingai, va tia tai jėga, va tia tai mintiets tskrydits, va tia tai auktstatsits pilotatzats, va tia jau po tokio pinalo Hatspula man nepepaisi. At patsiruotsuts mirtciai its idėjots!