Siela aristotelio šalyje ir Baltųjų grybukų karalystėje

Balti grybai po sniegu kramto aristotelį
Ištisi tiltų tiltai, neatrastoji karalystė
Ir visų dantukai juda: pirmyn-atgal,
Pirmyn-atgal podraug su žandikauliais.
Iš viršaus korėti, ažiūriniai pavasaro tiltai, -
Tai štai kur jie miega, kai pasaulyje skamba gruodas,
Žingsnių varpais skambina gruodas pirmyn ir atgal
Į kapines, pavėjui, prieš, krušos atomazgose, pirmyn ir atgal.
Po eglėmis ir ąžuolais mirę vyrai tylūs ir negyvi,
Gruodo maistas, geležiniai šalčio žandikauliai,
O čia baltųjų žiemos grybukų karalystė
Kramto aristotelį su visais jo luobatyriais,
Į kuriuos įnikęs jis vis dar nieko nepastebi-
Uoliai skuobia luobą iš vidaus ir iš išorės,
Iš vidaus ir iš išorės, pagaliau atranda luobo sielą
Ir mano užčiuopęs Ją. Netgi linksma regėti
Kaip dabar jį kramto grybukai, susivėlusį ir užstrigusį
Samanotoje, inkrustuotoje ir net supuvusioje  luoboje.
Šviesu ir nešalta, korėtos pavasario kojos,
Persišviečiantis dangus. Šviesa balta,
Sniegiškai ryški, visų veidai tokie pat,
Čia esančiųjų tokie pat. Ir Siela,
Juodtamsėmis ir baltšviesėmis  akimis spoksanti į tave,
Amžinai vykdanti tik vieną kelią – Ten ir Atgal,
Luobas – namai, namai-luobas. Luobo siela,
Susivėlusi aristotelio siela, nespėjanti pasimti visko
Pernešimo medžiagos, nudelbusi akis blaškos po luobą,
Pasigriebia Aristotelį ir skaito, kai neperpranta to garso –
Baltųjų grybukų smagaus dantukų garso. O Sielai kas-
Ji tik keliauninkas perduodantis siuntinius,
Kurie įsigers arba ne į luobo sielą, nueis veltui,
Arba išplėš tave į Baltųjų grybukų karalystę,
Kur kramtomi aristoteliai ir jų luobasielės.
Ką beveikiu čia, kai jau laikas melstis žmonėmis?
Seniai jau laikas melstis žmonėmis, nes tai tikra,
Nes jie tiesiasi, kaip išstybę grybukai. Laikas
Ir be atostūmių, kaip meldžiausi jumis.