Auksinės istorijos 4 „Aldutė“

Upeliūkštis nuskendęs į duburiuotą vietovės dugną iš abiejų pusių turėjo po gabalą pievos, kurioje po šienų išvežimo ganydavome karves. Kaimynų Placidas ganydavo dvi karves, aš – vieną. Ir kokių tik darbų darbelių neprisigalvodavome: ir pilis iš šakų šakelių  statydavome, ir su bokštais, ir su pakeliamaisiais tiltais, ir senovinio pavyzdžio, ir naujoviško mūsų sufantazuoto. O jau, ko-ko, bet fantazijos mums netrūkdavo. Netgi skelbdavo karus pilių kunigaikščiai vienas kitam.
  Mes patirties jau turėjome, nes ganymo metu, buvome perskaitę Vinco Krėvės „Dainavos šalies senų žmonių padavimus“, kurioje apdainuoti Dainavos šalelės berneliai bajorėliai ir jų žygdarbiai ginant tėvų šalelę nuo gausybės priešų.. Mes irgi priklausėme Dainavai. Tai senasis Dzūkijos pavadinimas, o šis atsiradęs tik todėl, kad kažkieno norėta pašiepti mūsų krašto šnektą ir išnaikinti gražų senovinį pavadinimą. Pasigrožėkite ištrauka iš padavimo „Gilšė“, kuriame vyksta veiksmas nuo Subartonių, Krėvės gimtojo kaimo iki Alytaus. Gilšė, to paties kaimo, ežeras.
  „Išjojo bernas iš dvaro į viešąjį kelią ir ėmė galvoti, kas jam daryti, kur joti, kur sustoti, kur naktelė nakvoti. Joja dieną, joja antrą – mato, važiuoja pirkliai vaizbūnai, veža turtus nesuskaitomus, važiuoja tiesiai nuo Alytaus miesto į bajoro dvarus.
  Ir sugalvojo jaunasis, kur turi joti, kur sustoti, kur naktelė nakvoti! Grįžo žirgą į sravią upelę, leido jį žaliojon pievelėn, pančiodamas šilko pančiais, o patsai gulė po aukštu tiltu, tempė baltom rankelėm miklų kilpinėlį, dėjo nendrinę vilytėlę, laukė nakties vakarėlio. Naktelę prarymojo, jau saulelė teka, dar akių bernelis nesumerkė: vis laukia, vis tebesėdi,; dar gaili rasa nenukrito, mato, važiuoja su turtais vaizbūnas. Kai privažiavo aukštą tiltą, – siuntė leido bernas greitą vilytėlę. Žodžio neištaręs, nuo vežimo krito, nuo turtų savo krito jaunasis vaizbūnas. Paslepė bernas pirklio lavoną po aukštuoju tiltu, o jo turtus – žaliojoj girelėj...
  Nakvojo bernelis po aukštu tiltu tris nakteles – užmušė nužudė tris pirklius vaizbūnus, paslėpė juos visus po aukštu tiltu, geltonan smėlin. Užmušė tris vaizbūnus, pagrobė jų turtus nesuskaitomus“. Tai tokie dalykai dėjosi senojoje Dainavos žemelėje, paveldėtoje iš garsiųjų jotvingių, kurie buvo nugalėti daugybės ir dar galingesnių priešų. Pabaiga visiškai neviliojanti, nepadarė laimingu tie turtai jaunojo bernelio, bet atnešė tiktai vienus vargelius ir baisų jo jaunystėlės ir jo mergelės galą.
  Mūsų vaidinamos kovos, o tai buvo tikri vaidinimai, vykdavo, paprastai tarp lietuvių ir kryžiuočių. Kovos azartas mus taip pavergdavo, kad, abu skęsdavome dulkėse ir net nepastebėdavome mūsų „Aldutės“, „Margutės“ ir „Juodukės“ graužiančias kopūstus. Tekdavo nuo tėvų ir pylos gauti už blogą ganymą
  Namai čia pat, vieno į vieną kalnelį, kito – į kitą. Išalkę visada galėjome pareiti į savo namus pavalgyti. Likęs, kuris nors vienas, prižiūrėdavo abiejų galvijus.
  Vieną kartą draugas pasiprašė paleisti jį pavalgyti. Na gerai, eik. Pasilikau vienas ir kažką krapštinėjausi prie kurmiarausio. Tik pajutau prie galvos kažką šnopuojant. Pakeliu galvą ir, o dieve, Placido karvė, kurios vardas buvo kažkodėl „Aldutė“, kažkuo nepatenkinta. Aš jau žinojau jos nestabilų norą nuolat badytis, todėl pasikėliau ir traukiuosi, bet ji negalvoja manęs palikti, man seka iš paskos. Aš pasileidau jau kiek kojos įkerta ir galvoju, kur dingti? Nebėgsiu, juk ieškoti pagalbos į jo ar į savo namus nuo tos bjauriosios karvės. „Aldutė“ nesitraukia, bet risnoja iš paskos. Nėra ką daryti, todėl pribėgęs prie artimesnio alksniuko, puoliau sluogti į jį. Bet nesuspėjau pakankamai aukštyn palypėti, kai tas gyvulys kilstelėjo ragus į viršų, užkabino už mano apatinės dalies ir kažkokiu būdu perplėšė užkabindama kelnes, dar ir man gana skaudžiai įdūrė. Aukščiau nelipau, nes iš skubėjimo nespėjau, ir botago sugriebti savigynai, ir jėgų pertekliaus nejaučiau. Sunku laikytis bešakiam alksnyje vien rankų ir basų kojų pagalba. Tada aš pasisukdamas nusileidau į kitą pusę ir nubėgau į krūmelius, kuriuose išsilaužiau geroką rykštę ir taip apsiginklavęs nuvijau tą „Aldutę“.
  Draugeliui neišdrįsau papasakoti šito nuotykio, nes būtų kaip kiškiui, nuo juoko, trūkus lūpa. Valgiau jo atneštus buterbrodus su antaniniais obuoliais ir paslaptingai tylėjau.
  Tėtukui, besiuvinėjančiam tas kelnaites ir besiklausančiam mano pasakojimo, irgi buvo skanaus juoko. Na, o koks būtų buvęs juokas jei mane būtų ragais pervėręs tas galvijas? O gal ji to vardo nemėgo, nes iš manęs tik ir girdėjo: „Aldute, kur eini? Kur eini, sakau, Aldute? Aldute, grįžk“. Ach neklauso, tai iškėlęs botagą, kad būtų smagiau uždrožti neklaužadai per išsipūtusius šonus, pakniopstomis lekiu link jos, jau pasiekusios žemkenčių želmenis, bet pamačiusi atskuodžiantį mane, dar spėjusi sugriebti kuokštą sultingo augmens gromuliuodama nešasi į kitą šoną visiškai atsisakydama tos napoleoniškos avantiūros
  Keisti gyvenimo vingiai su tomis Aldutėmis. Aš gal čia šioje paslaptingoje Gediminės griovos auroje ir pasigavau kažkokį raganišką užkeikimą? Tas vardas mane lydėjo iki šių dienų. Pirmoji (žmona) buvo Aldutė ir paskutinioji meilė buvo taip pat Aldutė. Nors tokio mažybino vardo nei viena nemėgo. Beje, buvo ir antroji, taip pat gaivalingai pretendavusi į vietą po saule. Tik man, kažkoks paslaptingas instinktas, tarsi primindamas tą bjaurų dviragį padarą, suveikė ir pavyko nukirpti jau grėsmingai link manęs artėjančius čiuptuvus. O visgi, reikėjo tą patį padaryti ir su kitomis dviejomis „aldutėmis“.