Mudu

1.

Aikštingas ruduo

Ir vėjas vedasi
į nekaltą sapną,
tą, kurią mylėjau,
ir su kuria,
aš kartais,
būdavau laimingas.

Tai netiesa,
kad su tavimi -
miegojo girtas vėjas.
Ir į tave, tave,
kaip kulkos,
akys sminga.

O ji, ir šiąnakt,
brido lesinti
balandžių,
iš mano nuovargio
ir gilumos,
į drungną,
miglą.

O nelauktai -
prašnekęs vėjas,
pro duris,
langus lenda.
Ir mūkia mūsų karvės,
ir prunkščia fermose arkliai,
ir žiogai, pelės
šiauduos slepiasi,
ir vėl iš po šviežio
šieno -
sapnuos išnyra,
tavo baltos kojos.

O aš leidžiuosi
į tavo miegą,
ir paskutiniai,
meilės paukščiai -
čiulbantys be garso...
Ir Laikas -
kiekvieną mūsų
kuždesį,
lyg batelius suvarsto,
ir tirpdo,
prisiminimų sniegą.

Meni, tave nešiau,
vos girdimą,
ant rankų.
Vėliau,
tavų mažučių rūpesčių
ir šiltų pirštų
laukdavau...

2.

Be tavęs

Be tavęs - sutemus,
ir ant aukšto braška.
Iš namų baisu išeiti -
pasiūbuoti beržo
baltą lingę.
Be tavęs,
ir žemuogės,
ir braškės -
bus nereikalingos.

Be tavęs,
kaip žmonės -
medžiai miršta.
Be tavęs,
į galvą neateina,
geros, linksmos mintys.
Iš tuščių kišenių -
ne iššoka pirštai.
Ir beržai,
saulėlydžių žarijų,
nebemindo.

Be tavęs - sutemus,
mano žemė rauda.
Be tavęs -
kvailai kaštonai žydi.
Be tavęs,
garažai graudūs,
rytmečius išlydi.