.

Keistas tai jausmas, kai vieną dieną imi ir suvoki, jog viskas, dėl ko gyvenai, kuo alsavai kiekvieną minutę, buvo tik naivi apgaulė, saldus ir dviprasmiškas melas, nelyginant muilo burbulas, subliuškęs pirmą pasitaikiusią progą. Taip, be proto sunku apsakyti tą keistą būseną...
Ir visai nesvarbu, kiek metų nugyvenai auksiniame narvelyje, kiek dienų suskaičiavai plaukdamas pasroviui harmoningai vingiuojančiu upeliuku, nes kiekviena nauja diena buvo lygiai tokia pati kaip ir vakar. Tu verkei, pirmą kartą išvydęs pasaulį, šypsojaisi ir gugavai, kai pirmąjį sykį suvokei Tave supantį pasaulį, negrabiai mažyčiais piršteliais čiupinėdamas šviesias mamos garbanas. Tu dovanojai aplinkiniams tiek daug nuoširdaus vaikiško klegesio, kiek tik begalėjo mažytė vaiko širdis. Bet šiandien visa tai jau nebeturi prasmės. Drebančiais pirštais lytėdamas apdulkėjusių  albumų viršelius, Tu nedrįsti atversti pirmojo puslapio, tarsi bijodamas išvysti ten nesuskaičiuojamą daugybę praeities klaidų ir pajusti dilginantį neužgijusių žaizdų skausmą.
Tau gaila, skaudu? Bet dėl ko gi? Galbūt todėl, kad bandai apgauti save, numarindamas gilaus dvasinio gyvenimo geidulius? Kodėl tu slėpiesi, užmiršdamas neįvykdytus pažadus, neišsipildžiusius lūkesčius?
Ne, tai visa ne tai, dėl ko šiandien tu beprasmiškai blaškaisi ir vienatvės iškankintomis, ilgesio kupinomis akimis valandų valandas spoksai į didelį sieninį laikrodį, įsiklausydamas į kiekvieną rodyklės spragtelėjimą-tokį beprasmiškai graudų ir slegiantį. Pagaliau tu supratai, kad visai nesvarbu, kiek daug patyrei per praėjusius kelis dešimtmečius, metus, dienas, valandas ir sekundes. Juk visa tai tik fonas to tikrojo patyrimo, tikriausio ir kartu reikšmingiausio išgyvenimo, su kuriuo tu taip niekada ir nebesusitaikysi.

Ramybės Tau, mielas drauge, ramybės, gelbstinčios iš nykaus beprasmybės liūno.