Šelmis pavasaris

1.

Pavasaris, pavasaris -
jau retušuoja,
žiemos,
paskutiniuosius pėdsakus.
Gimtų namų, miškų -
sienos, sielos gyvos.
Pavasarinių posmų
dar neišmokę,
žaidžia, krykščia
upėtakiai.

Laukai, miškai -
pridygs aviečių,
žemuogių,
senamadiškų aguonų.
Ir nė mažiausio krislo -
akiplėšiškumo
duonai.

Ir aš,
gegužinis,
rytinis,
nusiprausęs,
ir susišukavęs,
mažo miesto,
žydromis alėjomis.
Trykšta,
nusiraminimo,
džiaugsmo,
lietaus ašaros.
Ir kliokia upės,
amsinčios
ir tebesiriejančios.

O kur dingsim mes,
tie žmonės -
atėjus liūdesiui,
tie žmonės -
pavasariniai, gegužiniai,
tie gerieji,
artimieji...

2.

Medžių sėklos rėkia,
šalti lietūs,
mišką, lauką
temdo.
Miglom ir ūkanom,
uždengia žemę,
liūdną, gaivią, mano žemę.

Saulė, lyg iš džiaugsmo,
stogais, langais šokinėja,
ir iš lėto merkiasi -
pažadėjus poilsį, ramybę,
nejaukų liūdesį,
kaip katiną šalin nuvijus,
ir per naktį,
karštais pirštais klaidžioja -
po miego, sniego
riešutus,
ir gliaudo riešutus.

O tas liūdesys,
su raudonais saulėlydžiais,
su debesų kalnais -
eglių, pušų viršūnėmis...
Ir tu, lyg mokytoja,
lengvai rūsti ir išdidi,
mane smerki, teisi,
tiesi lyg žvakė.

Ir vakaras,
lyg sugyventinis,
lyg duonos kepalas,
lyg tavo vyras -
su peiliu palinkęs,
mane, kaip gluosnį
riekia...

Nutolo - kraupios,
juodos kapinės.
Tirpdami,
lietaus lašai - rėkia.
Minga kaimas, miestas
ir aš užsnūstu -
sniego, miego
nepaliestas.

O sapnuos,
ošia eglės, pušys,
dygsta pomidorai, morkos,
ant naujų palangių,
želia žolės.

Dar klykia
tavo paukštės -
nutilusios, nutolusios.
- Kuo mes kalti,
kad mūsų sielvartą,
lašai ir žolės -
žodžiais...

Geri, geručiai žodžiai,
prikels vėlyvą rudenį,
vaikų sapnuos kartosis -
gervių begalinis klyksmas,
į mūsų širdis
veršis.