kai banga gena bengą...

2010 02 08 (2)

I

Stebiu per žiūroną, kaip banga
Gano bangą, o ten – ties beržais,
Maždaug, vidury supas valtelė,
O joje sėdi žvejys, nors ne –
Jauna porelė. Šypsos abu, mergaitė –
Ant kelių. Bučiuojasi, glamžosi,
Kaip laiškai iš Vietnamo.

Taigi.

Mylis porelė, teliūškuojas
Ant vandens valtelė. Juda, nerimsta, kaip
Šarkos širdelė, pamatė ji blizgesį
Tirpstantį baloj. Pučia lengvas vėjelis,
Taip gera gulėti nuogiems pamiršus pasaulį.
Žvelgti į debesį, tokį panašų, į boružę
Ant irklo parimusią, nesuskaičiuosi jos metų –
Mat slapčių jie pilni, o jaunystės daina, kai
Repetuojama sklandžiai užvirina kraują,
Kuris veržias stipriai kursuodamas valtyje
Tarp mus supančio vandens audinio.

Taip ir bėga dienelė pilna mažybinių
Žodžių...


II

Neskubant plaikstos
Vėjyje aukso plaukai, o rankos juos
Gena į audrą, susimaišo, susiplaka
Saujose, kaip tas kevalas iki pusės paskendęs
Po šitiekos metų sau tyliai nepastebimas meldžiasi
Krantui.

Taigi.

Vis dar mylis porelė,
                                tik ne taip jau dažnai...
nusivalė nuo skruostų auksiniai
                                jaunystės lašai,
ir ne gaila to laiko, nes dabar juo dalinas
kiti...
...........................................................
o aš kiekvieną vasarą su žiūronais stebiu,
kaip banga gena bangą...