Mano šaknys

Mano šaknys ten, kur Švėtė teka
Žvelgaičio kalno pusėn žvelgdama,
Kur Joninių laužai trumpiausią naktį dega:
Paparčio žiedą rask - ir vėl jauna.

Mano šaknys ten, kur ošia seno parko medžiai,
Sapnuodami Naryškino laikus,
Ir tą alėją, kuri vedė
Mus į mokyklą, dar visai vaikus.

Mano šaknys ten, kur svaigiai kvepia gailiai,
Kai spanguoles pelkynuos Tyrelio renki.
Ir kai atėjus liepai, uodi;
Visa Žagarė kvepia medumi.

Kai ilgesys „papjuna“ širdį,
Kai daros iki ašarų ilgu...
Sugrįžti norisi, kur vyšnios
“Žarijom dega“, - net baugu