Išgėrus tylos

O, baltoji Valdove dienos,
Kiek chaoso
                tavoj
                        karalystėj!
Pasiilgau rimties valandos,
Pavargau
                be atodūsio
                                  bristi.

Išopėjo minčių vėriniai...
Išvarvėjo kely slogios mintys...     

Ak, naktie,
                vėlei dangų žemai
Juk nuleidai? –
                        Siekiu apkabinti.       

Įtekėk, įsilieki dangau
Ir sušildyki sielą
                        lyg skirpstą! –

Tik išgėrus tylos... apsvaigau,
Leidus sau
                net verdiktą
                                    pamiršti.