nebaigta gervė

2010 02 08

Lapas popieriaus gerve pavirtęs
Atsitrenkia į tavo sniegu pasidengusią
Krūtį ir žemėn nupuola. Kaip koks
Aitvaras sutrikęs atsimuša į debesis.



Peleninėje smilkstantis cigaras...
Niekas neprasitartų iš kambario glūdumos,
Jog jis mano, tik tarpupirščiai
Kvepia, ką tik susuktu kanapės pergamentu.

Dar viena gervė paliečia...

Tik dabar sparno galu krimsteli pamirštąją.


Atsistoju visas virpantis, ką čia veikiu
Su svetima moterimi? Ir peleninėje
Smilkstančiu nuodu? Pasiimu skrybėlę
Ir dar nebaigtą lankstyti paukštę,
Įsidedu į prasegtą bedugnę ir pasileidžiu
Laikraščiu prisidengęs nuo lietaus –
Namo pas Nigerį... toks – šuns vardas.
Vizgina uodegą ir prašo ko palaižyti.
Numetu gervę ir tarsteliu: - Laikas būtų
Pačiam prasimanyti maisto... o jis
Nesidrovėdamas atrėžia: - kokio velnio
Čia parsibrukai namo su ta kekšiškai
Kvepiančia iškamša? Ir dar nebaigta...