Rašyk
Eilės (74610)
Fantastika (2213)
Esė (1505)
Proza (10552)
Vaikams (2526)
Slam (50)
English (1137)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Žiūrėjau į nustraksintį piškį. Šuoliukai trumpi. Arba kojytės per trumpos, arba svoris per didelis. Reikės tuo pasirūpinti vėliau. Dabar norėjau dar pasidžiaugti saulute ir šia nuostabia pieva. Sukausi tarp aukštų smilgų, atsargiai dėliojau pėdutes tarp nuostabių žiedelių, netgi pradėjau kurti dainelę ir tuomet pamačiau svečius. Jie atėjo nuo miško pusės. Tikėjausi, kad piškio neišgąsdino – juk tas kvaišelis tik manęs nebijo.
Svečius atidžiai stebėjau. Tai buvo du dideli berniukai ir dvi didelės mergaitės. Viena ypač sukėlė mano susidomėjimą. Jos krūtinė buvo itin didelė, todėl svorio centras turėjo būti aukštai. „Tikriausiai, dažnai griuvinėja“ – nusprendžiau ir praminiau ją Nuvirstuke. Bet tikėjausi, kad tokia krūtinė veikia kaip amortizatorius, ir ji nesusižeidžia. Svečiams priėjus stambesnis berniukas apsidairė ir paklausė:
– Mergaite, tu čia viena?
– Taip – linktelėjau galvą ir praminiau jį Kvailučiu – negi pats nemato, kad aplink nieko nėra.
– Nesupyksi, – paklausė mergaitė be didelės krūtinės, – jei mes čia pabūsim?
– Ne, – nusišypsojau, – tik gėlyčių netrypkit.
Mergaitė su didele krūtine sukikeno, nors man atrodė, kad nieko juokingo nepasakiau.
Svečiai nuėjo link netoli augusio medžio ir atsisėdo. Stebėdama juos sugalvojau vardus dviems likusiems svečiams. Mergaitę su mažesne krūtine praminiau Prilipute, nes ji nė akimirkai nesitraukė nuo smulkesnio berniuko. Šį pavadinau Žvangium, nes jam einant nuolat skambėjo grandinėlės, kuriomis buvo apkabinėjęs kelnes.
Prisiminusi, kad prie šaltinėlio yra krepšelis su sausainiais, nubėgau ten. Juk svečius reikėjo pavaišinti.
Prie krepšelio pamačiau straksintį čiulbuonėlį. Nusišypsojau jam.
– Ir tu nori sausainiuko? – paklausiau. – Bet tau negalima... Na, tik šį kartą, ir tik todėl, kad svečiai atvyko.
Sutrupinau sausainiuką ir ištiesiau ranką link paukštelio. Jis nusileido ant delno, pažvelgė į mane ir ėmė lesti. Nepraėjus nė dviems akimirkoms atskrido dar būrelis čiulbuonėlių. Kai trupiniai pasibaigė, jie pakilo į orą ir, dėkodami už vaišes, sudainavo man dainelę.
Iš laimės net pasišokinėdama keliavau link medžio. Pamačiau, kad smilgose kažkas juda. Stabtelėjau. Gal ten piškis? Galėčiau jį paimti ir parodyti svečiams, tai nustebtų!
Priartėjau prie smilgų ir nustebusi sustojau. Nuvirstukė ir Kvailutis tikriausiai perkaito, nes abu buvo nusirengę visus drabužius. Tuomet supratau, kad didelę krūtinę galima panaudoti ir kaip pagalvę, nes berniukas buvo į ją įsikniaubęs. Matyt, nelabai patogiai, nes jis nesiliovė keistai judėti. Kelias akimirkas stėbėjusi Kvailučio pastangas įsitaisyti patogiau, paklausiau:
– Gal jums dekutį atnešti – minkščiau būtų...
Jie abu sužviegė tarsi būčiau ant jų spygliuočiuką numetusi. Po to labai negražiai pasakė, kad eičiau pas jų draugus. Nusprendžiau, jog visų sausainiukų jiems tikrai neduosiu. Ir arbata nepavaišinsiu. Va taip.
Priėjusi prie medžio pamačiau, kad Žvangius išsitraukęs peilį kažką pjausto ant žievės.
– Negalima! – sušukau, jausdama kaip ašaros kaupiasi akyse. – Medeliui skauda!
– Bėk žaisti į kitą pievos pusę! – atšovė man Priliputė.
– Jo, – nusijuokė Žvangius, – ne tavo pieva, ne tavo medis.
– Mano! – kūkčiodama sušukau.
– Ji ir jus užknisti spėjo? – už nugaros išgirdau Kvailučio balsą.
– Įkyri merga! – burbtelėjo Nuvirstukė.
Pro ašaras beveik nieko nemačiau. Blogi svečiai! Nenoriu tokių! Svečiai turi būti geri, su jais turi būti smagu pažaisti, aš jiems paruoščiau arbatos, pavaišinčiau sausainiukais...
– Kas čia per nesąmonė? – išgirdau Kvailučio balsą.
Man vos spėjus atsisukti pamačiau kaip berniukas spiria į kažką balto. Piškis! Man nudiegė širdelę, ir aš kūkčiodama nulėkiau ten, kur nukrito baltoji dėmelė.
– Ai, varom iš čia, – išgirdau Priliputės balsą, – tos mergiščios bliovimas mane jau užkniso.
– Palauk, – burbtelėjo Žvangius, – medį palaistysiu, ir eisim.
Glosčiau piškį, jis atrodė labiau išsigandęs nei nuskriaustas. Gerai, kad jo kauliukai tvirti.
– Ei, palauk, – šūktelėjo Nuvirstukė, – žiūrėk, kokia audra ateina. Gal po medžiu palaukiam – ne taip sulis.
– Geriau į pilį einam, – tarė Priliputė.
– Kokią pilį? – paklausė Kvailutis.
– Štai ten, – mostelėjo ranka Priliputė. – Jums taip į smilgas norėjosi, kad net nepastebėjote.
Svečiai nulėkė link pilies, o aš vis glosčiau piškį. Jis jau beveik nurimo, atrodo, kad nieko nebeskaudėjo. Audra siautė aplink, bet mes buvome vienintelėje sausoje salelėje. Atsistojau ir papūčiau lūpytes – visada taip darau, kai mąstau. Po kelių akimirkų tariau:
– Pilis taškas durys. Srautų reikšmę keisti į tik įleisti. Pilis taškas langai. Žymėti visus. Šalinti.
Piškis atsistojo ir pristraksėjo prie mano kojų. Pažvelgiau į jį ir nusišypsojau:
– Nori pabėgioti? Tuoj galėsi. Oras keisti reikšmę į saulėta.
***
Robertas tingiai stebėjo medikus ir savo naująjį kolegą. Justinas, dar nepraradęs entuziazmo, šniukštinėjo butą.
– Dar vienas negrįžėlis, – konstatavo gydytojas.
Robertas pasisuko į Justiną:
– Ką gero aptikai?
– Adomas Tamoševičius, jo alter ego – didžiapapė blondinė...
– Štai jau penkis metus dirbu ir niekaip nesuprantu, – atsiduso Robertas, – kodėl kuo labiau nutukęs vyras, tuo didesnė tikimybė, kas jis pasirinks moterišką personažą?
– Gerbkite, mylėkite, – sušuko pro duris įsiveržęs vyriškis, – kiekvieną sutiktą, ir jums bus suteikta amžinoji palaima ir žaidimai Žaliojoje pievoje, kitaip jūs amžiams būsite įkalinti Juodojoje pilyje!
Keli pareigūnai čiupo rėksnį už parankių ir ištempė iš patalpos. Justinas net išsižiojęs spoksojo pavymui.
– Vienas iš Tinklininkų pranašų, – šyptelėjo Robertas, – tiki, kad kažkur yra psichoneto personifikacija – maža mergaitė taškuota suknele. Gerus žmones ji vaišina arbata ir sausainiais, o blogus uždaro pilyje. Sekta atsirado kartu su pirmaisiais negrįžėliais.
***
Apsidairau aplink. Pievoje straksi piškiai. Gražiai straksi – pagaliau pavyko parinkti tinkamą svorį ir kojyčių ilgį. Matau, kaip po medžiu sėdintys svečiai vaišinasi arbata ir sausainiais. Dabar mano dėmesį prikaustęs naujausias pievos elementas, kurį sukūriau tik vakar. Vandens ir pieno šaltinis, sparčiai bėgantis slidžiais akmenimis, šalia didžiulės senos belangės pilies. Šokinėju per šaltinį, bet į pilį neužeinu – ten daug neteisybės.

----------------------------------------

Pribaigiamasis dvikovos tarp A Puoko ir St Sebastiano darbas. Užduotis: pagal vieno iš dešimties Varinės Lapės sapno motyvą sukurti kūrinį.

A Puokas parinko St Sebastianui penktąjį sapną. “Vandens ir pieno šaltinis, sparčiai bėgantis slidžiais akmenimis šalia didžiulės senos belangės pilies. Šokinėju per šaltinį, bet į pilį neužeinu - ten daug neteisybės. „

St Sebastianas parinko A Puokui  septintąjį sapną. “Pasiklydau miške vidury dienos. Miškas labai didelis, saulė šviečia, o kur eiti, nežinau... Prisiminiau senas skautų taisykles, kaip rast miestą. Reikia eit į Šiaurę. Toje pusėje didžiulis skardis ir neįžengiama giria, kiek akys aprėpia, visur žaluma, žaluma... Pro šalį eina kažkokie žmonės. Prisijungiu prie jų - į Pietus.
Prieinam griuvėsius. Visi alkani, maisto nėra. Kas keisčiausia, pastebiu, kad visą laiką einam keliu. Sugalvojau paieškot maisto miške - uogų, grybų. Miške vietoje žolės auga snieguolės, žibutės ir dar kažkokios mėlynos gėlytės... Nusprendžiu iš snieguolių žiedų išvirt arbatos.
Arbata saldi. „

2010-02-07 22:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 18 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-05-06 18:36
Viso kūrinio metu vis artėjau prie ekrano, taip įtraukė istorija. Vieninteliai du dalykai, kurie užsikirto ir visiškai netiko prie šios idilės, mano manymu, tai mergaitės pastabos apie krūtis/krūtinę (niekada nemačiau mažų mergaičių taip kalbant, jos arba sako "papai", nes kažkur girdėjo tokį išsireiškimą arba "pagalvės").
Ir amortizatoriai. Net aš, nesugalvočiau taip pakomentuoti krūtų, o čia išvis atrodė kaip iš dangaus nukritę ir privertė suabejoti mergaitės personažu.
Visa kita paliko šypseną veide, nes istorijos galas "klikt" ir sustatė viską į vietas, tapo viskas aišku ar bent jau atrodo aišku. :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-06 21:50
Pagraibas
neskamba
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-07-25 08:32
Patria Una
Na, čia reikia pažinoti personažus, tada galima būtų ir vertinti. O dabar tegali vertinti Apuokas su Lape tik. Pasiturškimas pievelėje, sakyčiau. Sėkmės. :O)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-09 15:58
Šššerchaninė Šššecherezada
Patstijanai - Klaida!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-09 15:57
Šššerchaninė Šššecherezada
O pataka, Patsijanai, tu paratsei apie kitkį pitskį! Man patiko ta mergaitė, lapai lapia, taip. Ji tikra, pa.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-06-02 10:03
varna
nuo pirmų eilutčių įtraukia
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-10-16 22:37
Varna Juodoji
patiko :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-29 00:17
Pagraibas
px man tas lapių sapnas, bet surašyta dailiai....
...tik tas 'išrišimas' po žvaigždučių kažkaip užknisa___galvoti nemėgstu____geriau viskas vaikiškai ir pasibaigtų. aha.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-05-08 17:18
Raimondas
Klišių netrūksta :) Bet vis tiek įdomus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-20 17:04
Ferrfrost
Ale, rimtai Fantastų dvikovos geros, ot yra ką gero paskaityti:)
Šiame darbe jau tikrai jaučiasi tavo geras stilius:)
Ot mergytė;)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-17 19:36
Dvasių Vedlė
O man šitas kūrinys patiko nuo pradžios iki pabaigos. Nieko nepridėčiau, nieko neatimčiau. Nesutinku, kad dalys nesusietos, man visai nekilo klausimų kas, kur ir kodėl. Ir intriga buvo ir mintis (gal jau ir girdėta, bet kas iš to). O štai A Puoko kūriny man intrigos trūko, nes jau po antro-trečio laiško nuspėjau kaip viskas baigsis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-15 19:09
Valkas
Nežinau, kodėl kai kuriem kūriniai taip nepatiko, man dvikova atrodo gan vaisinga. Juk nereikia iš humoro tikėtis itin gilių minčių arba nepriekaištingo atlikimo.

Tvarinėliai lygiaverčiai, tačiau Apuoko - lygiavertiškesnis =] senokai jau rašykas nematė panašios stilistikos, o ir intriga jame šiek tiek geresnė, ir išbaigtas labiau. Mano nuomone.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-13 19:53
A Puokas
Dabar jau ir aš paburblensiu. Antroje dvikovos dalyje viskas priešingai, nei pirmoje. De Sent Seb kūrinys šį kartą idėjiškesnis. Tačiau, man pasirodė, pralošiantis stilium. Pirmoje dalyje - viskas buvo priešingai.

Patiko mintys, tačiau mergaitė - nemergaitiška. Šneka kaip garažinis mechanikas. Ir deminutyvai beigi malonybės visokios, -eliai, -utės ir -elės nieko negelbsti. Maža mergaitė visų pirma įsidėmėjo DIDELES KRŪTIS. Jo. Labai mažamergaitiška.  Kurios dar ir amortizatoriai. Geros asociacijos. Jei būtų ūsuotas berniukas-straubliukas, tupintis ant beržo lapo ir besivalantis tepaluotas kojytes - dar dar... Maža mergaitė svarsto apie piškių ir papų svorio centrus... Ir taip visame tekste. Skaitai ir matai - nėr ten jokios mergaitės, tik De Sent Seb ;)). Toliau - perėjimas prie kitos dalies visiškai neorganiškas. Tarsi bandoma pasiteisinti už tai, kas parašyta pirmoje dalyje. Mirga marga sąvokų (Tinklininkai, negrįžėliai ir t.t.), kurios niekaip nesusijusios su pirma dalimi ir niekaip nepaaiškintos nei pirmoje, nei antroje, nei trečioje. Beje, toks Sent Sebastianas buvo kadai kadės neblogą spyčių apie tai pasakęs ;).

Paskutinė, trečia dalis, bandymas sujungti pradžią ir pabaigą, įpūsti gyvybės visam kūriniui ir atpirkti antrąją dalį - labiausiai stilistiškai vykęs ėjimas. Labai vykęs ir daug ką atperkantis. Bet, aišku, ne viską :).

O savo "Šuniuko" tyčia nekritikuosiu. Pats viską žinau. Be to, prirašyčiau kokį puslapį.

Keli žodžiai apie trumpus kūrinius: juose vertinu a) simbolio, vaizdo ir žodžio talpumą b) erdvę vaizduotei c) nuotaikos kūrimą nuojauta.  Nėra vietos paaiškinimams - suteikim galimybę iš trumpo teksto suprasti, pajausti, įsivaizduoti ir nujausti tai, kas neparašyta iki galo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-11 08:36
Varinė Lapė
Man patiko St. Sebastiano kūrinio mintis, o jei tiksliau, pabaigos "išrišimas". Viskas iki paskutinio kūrinio trečdalio kiek erzino - mergiotės naivus kalbėjimas, personažai ir tikrai neoriginalūs vaizdeliai.

A Puoko kūrinį vertinu kiek palankiau, dėl lengvos formos. Nors idėja eilinį kartą kažkur matyta (gal sapnavau?), bet pats veiksmas ir ėjimas prie "finalo" mane labiau sudomino. Tik trūksta pabaigos, ar kaip jau kažkas sakė, Armagedono.

Gana sunku apsispręsti. Tiksliai nežinau, ar Jūs abu taip tarėtės rašyt apie mažą mergaitę, ar čia lapė į tokią panaši, bet šis faktorius apsunkino apsisprendimą. Abiejų kūriniai nebuvo itin geri, tokie vidutiniški. Savo simpatijas atiduodu A Puokui, kurį ir sveikinu su laimėta kova.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-10 12:41
St Sebastianas
Auklėtinių neturiu ir tuo džiaugiuosi.:]

O dėl zombio, tai nežinau iš kur tau nukrito tokia idėja, bet būtų įdomu sužinoti.:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-09 20:30
St Sebastianas
Na štai, po muštynių su A Puoku pagaliau pradėjau matyti kairės akies krašteliu, tai reikia ir pakomentuoti.:)

A Puoko kūrinukas man primena trečioko rašinėlį tema "Hitlerio ir Stalino įtaka geopolitiniam Europos žemėlapiui". Tekstas atrodo pakankamai vaikiškas, tačiau nepakankamai tikras. Vis dėl to vaikui būtų tokie prioritetai: noriu mamytės, noriu šuniuko, vyksta nesąmonės. Jei mama su savo naujuoju vyru išsiuntė į katorgą dukrą, šiai būtų itin svarbu grįžti į šeimą. Noriu, kad mamytė pasiimtų būtų akcentuota labiausiai. Tuomet jau šuniukas, kaip bene vienintelis draugas stovykloje. Galiausiai kaip fonas būtų visokie Juozai, Jolantos ir pan.

Pati blogiausia kūrinio dalis yra pabaigoje. Tie paskutiniai sakiniai. Kad jie skambėtų šiame kūrinyje reikėtų keisti pačio kūrinio struktūrą. Na, tarkime, nurodyti, kad laiškai yra kokio muziejaus eksponatai ar pan.

Patiko kūrinio formatas - laiškai į niekur. Skaitant galima įsivaizduoti vaikiškai suraitytas raides, skirtas kažkur toli esančiai mamai. Jausmai jai pateikti kiek šlubčiojant, bet vis dėl to juntamai.

Manau, kad kūrinys būtų ženkliai geresnis, jei būtų skirta daugiau laiko jo poliravimui. Na, tarkime, bent kokios trys valandos.;)

Dabar šiek tiek apie kitą mergaitę, kuri yra net ne visai tikra.

Konstravau anekdotinę mergaitę, todėl rezultatu esu beveik patenkintas. Vis dėl to turiu pripažinti, kad jausmų gilumo dvikovoje maniškė pralaimėtų. Iš kitos pusės žiūrint, maniškė vis dėl to vientisesnė - viskas sublevyzgota pseudovaikišku stiliumi su grynai techninių pastabų intarpais. A Puoko mergaitė kartais lepteli ką nors, kad nelabai žiūrisi. Pavyzdžiui, patėvis nėra mažų vaikų naudojamas terminas. Tikriausiai tai galima irgi priskirti prie nenušlifavimo.

Kaip ir priklauso man mano kūrinio idėja patiko labiau.:) Pirmųjų kautynių metu A Puoko kūrinys buvo originalesnis, nors man nepatiko atlikimas. Dabar abu išgimdėme praktiškai vienodai (ne)originalius kūrinius. Jei būtų labiau akcentuota apokalipsinė nuotaika, galbūt būčiau smagiau perskaitęs A Puoko kūrinį.

Jeigu A Puokas neprieštaraus, šios dvikovos baigtį tenusprendžia Varinė Lapė. Jei jau sutiko pabūti sekundantu, tai dabar gali savo galvelę pasukti ir palaužyti.:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-09 07:33
Flax
Humorą be klišių sunku rašyti, nevarykit už tai ant Sebastiano, kada nors, galbūt vėliau. Gerai bent, kad klišės čia yra autoironiškos. Ir, be abejo, atbėgs Damastas bei pasakys, kad čia nė iš tolo nekvepia FMD :D

Ir nereikia, kad kvepėtų. Kiekvienam savas ginklas, Sebastianas gi pamažu tobulina savo sritį. Aš tau, Sebastianai, smarkiai rekomenduočiau "The Hichhikers Guide to the Galaxy" originalo kalba savišvietai. Kad kada nors pavyktų pabėgti iš buitinio  humoro lygmens. Nes gali, tikriausiai.

Šiuo atveju APuoko darbas mikronu geresnis. Nes po paros jį geriau prisimenu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-08 17:43
Aurimaz
Man visai patiko ši miniatiūra. Aišku, yra klišių, bet visuma labai nebloga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-08 09:20
Žilis _
Piškiai prajuokino - linksmas, bet A Puoko kūrinėlis patiko labiau 3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-08 05:42
omnia_mea
Dieve, į kokius stiprius bėgius judu įstatė Varinės Lapės sapnai! O juk galėjote pagrindinę temą sugroti ir ne tokiu vaikišku stiliumi, tik pabaigai pasilikę „srautą lapinį“?

Abu kūrinius vertinčiau stipriu trejetu.

St. Sebastiano kūrinyje nudvėsusi klišė – ateina miškan ir dulkinasi. A, čia virtualiai, stambus vyras su papais. Bet tuomet tai dar didesnė klišė!

Pagrindinė mintis įdomi (pieno upė virtualybė), bet neatskleista: vos keli sakiniai, kaip greitos vinys. Jūsų vietoje spjaučiau į 7,5, fantastikos mūza svarbiau už dvikovos sąlygas.

A Puoko tekstas sklandesnis, bet mintis blankesnė (kosminis černobylio šuniukas). Tie patys septyni su puse.

Man šie darbai kone lygūs. Susitarkit patys, gale galų, tik prašyčiau be tęsinio. Tai JAU galėjo būti dviem neprastom dvikovom (jei ne septyni su puse).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
1 2
[iš viso: 21]
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą