Berniukas

Berniukas liūdnom akim,
Paminta širdim,
Sėdi ant skardžio krašto,
Kojas nukabinęs supa...

Ant kojų skeldėtų, basų,
Tarppirščių suspaustų,
Iš svetimo lango,
Žiedlapiais sniegas gulas...

Perlų sodriais lašais,
Tirpsta, čiurlena kulnais,
Įšalusiu uolienų kapu,
Į dugną migla apgaubtą...

Ten žvilgsnis įsmigęs strėle,
Pasakų šalis mintyse,
Bokštuos naivių svajų
Slepia sielą apgautą...

Nes romantika mirus nūnai,
Jos griuvėsiuos melo aidai,
Knygas stebuklų užverčia,
Degina tuštybės laužuos...

Vaikystės šiukšlynuos žaislai,
Meilę pakeitę ginklai,
Ašaras kulkų paverčia –
Deimantais delnuos...

Pirštai gniaužias kumščiu,
Speigas dabina šerkšnu,
Į žemę išėjusį kraują,
Želiantį vynuogynais...

Kurių vynas tėra nuodai,
Svaiginantys pažadai,
Spalvotų tablečių sauja,
Pabirusi liūno kemsynais...

Nusviręs, lapu iš paskos,
Lyg paplautas akmuo,
Į vandenį trenksmu,
Šalti purslai į veidą...

Tylus šurmulys šlaitais,
Iš pravirų lūpų garais,
Žodžiai sklaidos vėju:
- Gyventi buvo gera...