žirniukai išblaškė turinį

2010 02 06 

Balta palaidinukė aptempus
Tavo kūną šypsos ir tos
Kelnaitės su žaliais žirniukais
Į atmintį, kažkaip įkrito.

Du atskiri sodai veši
Atskirti tarpeklio ir ledo
Šaltumo vanduo krenta link
Batų. Leduko valtimi
Mano pirštas virpėdamas
Skuba ir taip nori ištraukti
Tavo sapną iš mirusių
Lūpų. Delno šonu, atrodytų,
Visiškai netyčia paliečiu ant
Keteros mažytį rožinį iglu.

Ir taip trankos į pažastį
Šonkauliai it mažyčiai
Debesėliai į tavo vidų
Potvyniais tiksinčiais.

Laimės valandos bado akis,
Tiems kas pavydi iš mūsų
Tekančios lavos, o tas krentantis
Inkaras, kaip visad suknežina
Smegenis. Suklumpu ant tavęs
Ir sėdžiu per naktį rankomis
Plėšdamas debesis, nors jie
Išsikvėpę, bet mano tamsa
Pulsuoja mus jungiančiom
Venomis. Mažytė jūra tavy,
Kai gan garsiai knarksi, o aš
Tyliai švilpiniuodamas
Prišaukiu kūrinius, kurių
Neaptiksi ryte, nes žirniukais
Būsi išblaškiusi turinį.