Gilioj žiemos nakty tėvelis dalgį plaka. Mėnulio pilnatis, - kad net skaudu... Pamečiau, aš pamečiau tą tiesų taką: savęs vis ieškau - nerandu. Klausausi roko, jis „supėšo“ tylą ir tėvo jau nebegirdžiu.
Tokį paradoksą apie tėvelį su dalgiu žiemos naktį būtų galima, manau, suprasti kaip prisiminimą apie tėvą (kuris svarbus autorei), užplūdusį vidury nakties arba kaip sumišusių/nesuderinamų jausmų išraišką, suprantamą tik pačiai autorei. Na, spėju
Na gražiausia, "tėvelis dalgį plaką... nakty ir dar žiemą". Na nebent eis šienauti ežere nendrių. Priešingu atveju, atleiskite man, nenormalumas. Ir suteikite, man teise, tai aš jus labai greitai surasiu. Ir kodėl iki šio laiko niekas taip ir nerado Jūsų, nes jeigu būtų radęs, tai būtų dūręs pirštu ir pasakęs: "Ach, štai kur tu"...