Jonuko nuotykiai

Pirma istorija, kurioje sužinome, kad Jonas yra Džonas. Arba atvirkščiai.



- Sveikas, Jonuk! – sukikeno pro šalį traukiančios merginos.
- Aš Džonas, - pareiškė šis nepatenkintas.
- Vau, kaip fainaa-aa, - aikčiojo merginos, - o kodėl taip?
- Todėl, kad „Jonukas“ – prastai skamba. Ir iš viso – Jonukas reiškia „gaidys“. Aš Džonas!
Merginos ėmė aikčioti ir linksėti, netrukus bernelis atsidūrė nedideliame dėmesio centre. Merginoms patiko viskas, kas buvo ne lietuviška.
- O aš irgi, - pasakė viena iš jų, - esu ne Jurgita, o Žoržeta, va! Dabar taip mane vadinsite!
- Nu geras, - linktelėjo Jonukas/Džonas. – O mudu galime netgi artimai draugauti, ką?
- Tai aišku, - sutiko ir Žoržeta/Jurgita. – Pradėsime nuo dabar...

Jiedu pradėjo nuo dabar ir nuėjo į pamokas. Abu gavo po kuolą už nedėmesingą klausymą ir susirašinėjimą trumposiomis žinutėmis tam nepalankiu metu. Tačiau tai buvo norma Jonuko ir Jurgitos kasdienybėje.
Po pamokų Jonukas pasitiko Jurgitą už mokyklos durų ir jie patraukė į tą vietą, kur jų keliai turėjo tai dienai išsiskirti.
Negana to, mažasis Jonuko brolis Simas bėgo jiems iš paskos ir dėjosi į galvą viską, ką vyresnėlis autoritetas darė.
Kol kas autoritetas jam liepė laikyti srėbtuvę užčiauptą ir dėtis viską į galvą.

- Kam tu rašai? – pasidomėjo Žoržeta/Jurgita, pamačiusi Džoną bemaigantį savo mobilųjį.
- Tau žinutę.
- Ane? Kaip fainaa-aa! Tuoj, palauk...
Ji išsitraukė savo telefoną ir netrukus gavo žinutę.
„Krc, gl varom db i kino tetra? “

Sukikenusi Žoržeta davė bučkį ir sutiko su viskuo, ką jis bepasiūlytų. Draugystė įsibėgėjo kaip reikiant.
Jiems išsiskyrus ties „gyvenimo sankryža“, įsijungė Simas:
- Aš irgi noriu mobiliako!
- Tai kad tu panos neturi, mažas... Be to, tavo vardas gaidiškas – jo net pagerinti neišeina. Kokia merga žiūrės į „Simuką“? Turėtum būti Semas! Arba Samas – tas irgi „veža“...
- Tai kad tu irgi tik Jonukas... – sutriko mažasis brolis.
Vyresnysis sunkiai atsiduso.
- Karoče, mažas, tu dar nieko nesupranti, tai nekritikuok, aišku? Nuo šiol vadinsi mane Džonu, o kai šalia bus jinai... na, šita, kaip ji ten... Karoče... Kai šalia bus mergina, tu iš viso tylėsi. Aišku?
- Saldainį duosi?
Tai išgirdęs, Jonukas ėmė negražiai keiktis, nes suprato, kad pats to mažąjį išmokino. Nieko nebūna dykai. Netgi draugystės. Nori draugystės – rašyk esemesus ir vaikščiok į kino teatrą. Kainuoja? Kainuoja!..
- Jeigu darysi kaip tau sako... – nusileido jaunajam komersantui.
- Jau padariau. Saldainis. – ištiesė ranką Simas.

- () -

Visai šeimynai pietaujant, mama nejučia panoro sužinoti, kaip abiems mokykloje sekasi. Ji buvo gera mama ir todėl retsykiais jautė pareigą paklausti.
- Kaip tau mokykloje sekėsi, Simai?
- Gavau penkis! Mes piešėme gėles, paskui piešėme namelius, paskui piešėme angeliukus, tai Tomas gavo kuolą už tai, kad pripaišė plikų angelėlių su automatais vietoje lankų ir strėlių, o man liko penketas už tai, kad pripaišiau daugiausiai angelėlių, o Agnei liko ketvertas už namelius be durų ir be kaminų, bet vėliau ji pripaišė duris, tačiau pamiršo durų rankenas...
Simas turėjo nepaprastą sugebėjimą papasakoti dienos nuotykius vienu ilgu sakiniu, kurio neištverdavo niekas šeimoje, išskyrus mamą. Na, dar močiutę...
- O kaip sekėsi tau, Jonai?
- Uhuuu... – suniurnėjo šis, žiūrėdamas į telefono ekraną.
- Gavai kokį nors pažymį?
- Uuuu, nu jo, kažkas buvo...
- Tai jau net nebežinai, ką tau per pamokas rašo?
- Jis dabar ne Jonukas, - įsiterpė Simas. – Jis dabar Džonas!
- Kas?! – pakėlė balsą mama. – Kalbėkit abu lietuviškai, o tai vakarienės negausit! Koks dar Džonas Jonuk?
Šis pakėlė akis nuo telefono ir bukai dėbtelėjo į abu šeimos narius. Tėvo, visa laimė, dar nebuvo. Dirbo statybose.
- Ką yra?...
- Jis mergaitę turi! – krykštavo patenkintas Simas. – Kavalierius su pana virė košę su smala!
- Ė, nu tuoj gausi... – įsijungė Jonukas.
- Tai jau savo vardo prieš merginas gėdijiesi? – kiek atsileido motina. – Kas ji tokia? Kaip atrodo?
- Nu mergina... – griebė šaukštą Jonukas, trumpam pamiršęs telefoną. – Žoržeta vardas. O atrodo... Nu, karoče – iš mano klasės...
Mama pakarpė ausimis, tada pažvelgė į Simuką.
- O tu nustok vaipytis! Ir pamiršk telefonus – pats matai, į kokį pavirsi!

- () -

Kino teatre jiedu sėdėjo vienas šalia kito, meiliai susiglaudę ir linksminosi. Nebuvo nieko linksmiau, kaip rašyti vienas kitam žinutes ir stebėti, kaip nuo signalų ima drebėti vaizdas dideliame ekrane. Tada žiūrovai imdavo šurmuliuoti ir dairytis į juos.
Tačiau kažkurią akimirką jų kantrybė trūko ir du vyrai išspyrė abu iš salės.

- Kaip faina! – kikeno Žoržeta, kabinėdamasi Džonui į parankę. – Davai dar ką nors padarom!
Bet daugiau nebuvo kur nervinti žmonių, tai jiems beliko išeiti iš kino teatro ir patraukti prie upės, kur buvo daug žalios žolės ir krūmų.
- Tau patinka krūmai?
- Uhuuu.
- O gal nori užsiimti meile? – atkišo lūpytes Žoržeta.
- Ką? – susijaudino jis, nors viską ir taip gerai girdėjo.
- Meilė. Seksas. Na žinai...
- Ai... – jis pasikrapštė galvą. – Jooo, žinau... Nu davai, einam...

Jiedu pasivartė ant žolės krūmuose be kelnių ir suprato, kad ten nelabai patogu. Gėlė uodai, žolė badė visur, kur pakliuvo, o dar skruzdės visur šliaužiojo ir varlės strikinėjo...

- Kitą kartą ateisim, kai žolę nupjaus, - pareiškė Žoržeta.
- Uhuuu, - pritarė laimingas Džonas.

Kitą dieną, mokykloje, prie jo priėjo toks neaiškus tipas iš vyresnės klasės. Atrodė pavojingai, be skiauterės, o dar ir mobilaus telefono rankoje nenešiojo. Kažkoks nesusipratimas jaunimo tarpe...
- Tu Džonas? – bedė pirštu Jonukui į krūtinę.
- Ėė... – sutriko šis. – Šiaip tai Jonas...
- Nieko, pataisoma, - ir nepažįstamasis trenkė dideliu kumščiu Džonui/Jonui  į dantis.
Pasipylė žvaigždutės, skliaustai ir logotipai. Taip pat ir kraujas. Kažkas suklykė nesavu balsu ir nubėgo kviesti mokytojos.
- Dar kartą paliesi mano paną – perskaičiuosiu dantis iš naujo, - pagrasino tipas ir nuėjo savo keliais.
Jonukas matė, kaip Žoržeta/Jurgita laukia uragano prikandusi lūpą, truputį baimingai dairydamasi į šalis. Įsitvėrusi jam į parankę, nutipeno šalia, tokia trapi ir pažeidžiama.

- Tau viskas gerai, Jonai? – atsargiai pasiteiravo mergaitė su akinukais, kurią čia visi „Naša keturglaza“ vadino.
- Mmmm... – numykė šis, stodamasis ant kojų. – Eik tu tolyn, keturglaza...
Be to, kiek galiu sakyt – aš Džonas!

Kada nors bus daugiau