Rudeniškas žaidimas

Apvirtęs mėnulio,
rugsėjo ratas.
Auksinis, sidabrinis
dangaus fonas.

Lyg rankos sugrubusios -
rožių, lelijų, medžių šakos,
tokios persišviečiančios
ir labai retos.

O namuose,
tikras pragaras,
neįmanoma ramiai dirbti, rašyti,
neįmanoma gyventi žmoniškai.
Pagaliau nukrenta
mėnulio ragas
į pasąmonės dugną,
o jo žvilgsnis, ilgam pasilieka -
gundantis ir šetoniškas.

Ant šakų, zylės, sniegenos,
ant nuogų šakų - šąla, bąla -
raudonos šermukšnių uogos,
didelės ir įspūdingos.

O pačios, didžiausios žvaigždės,
šiąnakt, kažkur dingusios.

Slankioja,
lyg nepermatomas šešėlis,
aplink ąžuolus, klėtį, tvartą,
girtas, vos paeinantis tėtis.

Spyriuojasi, ožiuojasi,
du, tvirti, jo sūnūs,
lyg du nauji dviračiai,
nenorintys nakčia
iš namų išriedėti.

Tulpės, lelijos, rožės -
vynuogių, žilvičių kasas
aprauda,
ir įžūliai braunasi
į bežvaigždį, juodą dangų.

O už apšarmojusių medžių,
snieginos, slystančios iš akių -
kryžkelės.
Žmonių, žvėrių žvilgsniais -
neaprėpiamos
ir didingos.

Ir miršta,
mano vaikiškos Viltys,
it gyvatės
ir Ramygalos,
į Panevėžį išsirangiusios.

Ir liūdi, pilnas lapų, akmenų,
ir kitokių nesąmonių kiemas,
o ilgesio, meilės - spygliai badosi...

O tas, prakeiktas,
vėlyvas ir šlapias ruduo,
visas išraudęs, murzinas,
žegnojasi, žengia -
čežančia žeme,
su dideliais,,
auliniais tėvo batais,
ir vos išlemena,
kaip girtas tėvas,
liūdnus išsiskyrimų,
susitikimų žodžius,
žalčio - šalčio
skiemenis.