Jaučiant Dievo Šešėlį (II)

c)

Kas atsitiko?
Šį klausimą uždavinėjo visi. Su švyturėliais ant stogų atlėkę kriminalistai, vidurnaktį iš lovos atsikėlęs viršininkas, prokuroras. Eimantas matė save įspraustą į kampą, tylos kampą.
Kas atsitiko?
Jo porininkas išmetė saugomą asmenį iš penkto aukšto ir nusišovė pats. Tiek Eimantas sugebėjo išlementi.
Kodėl?
Galva apsisuko iškart. Jis nežinojo „kodėl? “. Klausimu atsakė į klausimą:
- O kodėl tas bernas išsilupo akis?
- Ką?
Galiausiai kažkas pasiūlė nuvežti Eimantą namo, viršininkas paprašė ryte būti jo kabinėte. Nes visa istorija kažkur vedė ir kai kam atrodė, jog Barbės šūvis tai dar ne galutinis taškas.
Ar aš galvoju už visus? Kažkur pusiaukelėje tarp ligoninės ir namų Eimantas lyg nubudo. Ne kartą save buvo perspėjąs: net ir sudėtingiausiose situacijose žmonių mintys nesutampa, kiekvienas turi savo įvykių scenarijų ir siužetą. Eimantas žinojo, jog nepadarė nieko blogo, nenusižengė įstatymams. Bet tuo abejojo kiti... tą patvirtino viršininkas paprašęs atiduoti tarnybinį ginklą.
Kuo mane įtaria?
Kuo apskritai galima mane įtarti?
Užlipęs laiptais į trečią aukštą ir rakindamas buto duris Eimantas staiga atsigręžė. Laiptinės aikštelė buvo tuščia. Nė gyvos dvasios, tik keli vorų supinti tinklai palubėse lingavo nuo skersvėjo. Nieko daugiau... bet jis galėjo prisiekti, jog pajuto kažkieno pirštus kedenančius jo plaukus.
Jausmas prastas. Nuo gyvo žmogaus rankų sklinda šiluma. Tai kas palietė Eimantą buvo greičiau melsvo šalčio pavidalo, kažkas negyvo ir atstumiančio. Skersvėjis? Voratinkliai gali judėti ir nuo menkiausių oro bangų. Laiptinės langai aklinai uždaryti, nesigirdėjo ir trimis aukštais žemiau varstomų durų triukšmo.
Nervai?
Vaizduotė gali talkinti sudirgintai nerviniai sistemai, pojūčiai tada fiksuoja netikslius duomenis ateinančius iki suvokimo prieangių. Bet nuo tos akimirkos kai danguje neliko šviesų mirgėjimo, Eimantui atrodė, jog šalia jo kažkas... apsigyveno? Ne. Netinkamas žodis apibūdinti užpuolusiam jausmui.
Kažkas buvo šalia... lyg jo paties šešėlis būtų pasunkėjęs. Ir dabar laiptinėje atrodė, jog girdi kažkieno prislopintą alsavimą. Bet išskyrus sulankstytą alaus skardinę, kurioje dvokė nuorūkos, laiptinėje daugiau niekas negalėjo skleisti jokių garsų ar šilumos pokyčių.
Atsirakinęs butą, nenusimovęs batų, jis nuslinko į virtuvę, šviesos nejungė, susmuko į kėdę ir sustingo. Galva ūžė. Kiekviena kūno ląstelė tiek įsitempė, kad atrodė po sekundės kitos jis suplyš.
- Lėlininke... neliko laiko.
Eimantas pašoko, su trenksmu nuversdamas kėdę. Porininko balsas buvo aiškus, išsigandęs ir užkimęs siaubo prakeiksmu. Trumpas sakinys skambėjo prie pat ausies. Numirėliai nekalba... juolab kai jų smegenis kažkas krapšto nuo sudaužytų, stiklinių ligoninės balkono durų. Eimantas ištiesė rankas į priekį lyg mėgindamas apsiginti nuo... Nuo ko?
Vaiduoklių?
Vienu dideliu šuoliu atsidūręs prie elektros jungiklio nuspaudė jį. Sekundei lemputė įsižiebė nesveika, rausva spalva, sučirškėjo ir akinančiai sužibusi perdegė. To jau buvo per daug. Eimantas garsiai nusikeikė ir kumščiu smogė į sieną. Skausmas privertė sukąsti dantis, bet buvo geriau jausti krumplius svilinančią liepsną nei girdėti mirusio porininko balsą.
Be to... virtuvėje buvo gan šviesu nuo gatvės žibintų. Ir jokio vaiduoklio niekur nesimatė. O lemputės perdega nuo nepastovaus slėgio... kai volframas šaltas ir kaitinamas srovės plečiasi, metalo gysla sekundės bėgyje skirtinguose vietose įgauną nevienodą temperatūrą. Ir tik kelios šimtosios akimirkos, kad temperatūra išsilygintu, jei tai neįvyksta, siūlas išsilydo ir pokšteli.
Nustok citavęs fizikos dėsnius. Jie nepadės. Pati atmosfera, talpinanti tave ir pasaulį po vienu gaubtu, persikreipė.
Eimantas pasilenkęs atrišo batų raištelius ir ištraukė kojas iš jų. Dešinė ranka nepatogiai spiegė nuo skausmo. Nusigavęs iki koridoriaus jis pagaliau įjungė šviesą. Norėjosi poilsio. Bet abejojo ar sugebės užmigti. Ne. Greičiausiai praleis naktį...
Ką daro jo aštuonių metų sūnėnas, kad viską atliktų tvarkingai, net išsivalytų dantis ar paruoštų pamokas? Spausdintinėm raidėm viską rašo į dienoraštį.
Jam reikėjo viską sudėlioti į lentynas, tvarkingai, kitaip galvoje verdantis chaosas išves iš proto. Savo kambaryje, rašomojo stalo apatiniame stalčiuje jis laikė tuščią užrašų knygutę. Pats nežinojo kodėl ją nusipirko, nes patiko viršelis? Raidė V.... virš melsvos žemės gaublio. Lyg ir pergalės simbolis.
- Raidė V... vidurys?
Eimantas aiškiai matė kaip šiurpas jo rankų plaukus pakelia nuo odos ir nebepaleidžia.
- Nėra jokio sumauto vidurio. .
Vidurį turi kiekviena materijos ar net laiko forma.
- Liaukis.
Jis susirado sąsiuvinį, atsisėdo prie stalo... Nuo ko prasidėjo vakaras? Galvoje tuščia, bet kokius vaizdinius ar mintis užgožė Barbės akibrokštas. Susikaupk. Rytojus artėja... bus daug klausimų, tiek daug, kad nuo jų išsisukti neįmanomą, juk žinai kaip spaudžia kriminalistai, o prie jų prisidės ir prokuroras, atrask sumautą tvarką įvykių sekoje, kitaip prarasi gyvenimo kontrolės vadžias. Juk nesinori, kad tave vairuotų. Pats nustatyk kursą ir pirmyn...
Emilija?
Kiek suabejojęs Eimantas užrašė jos vardą per vidurį lapo. Po to pridėjo: „kvapas, niekas nekvepia panašiai, jos aromatas nesukelia jokių asociacijų. Bendravimo atmosfera: laisva, nekasdieniška, kažką atskleidžianti. “
Eimantas atsistojo. Nubėgo į virtuvę... nakties prieblandoje užkaitė arbatinuką, spintelėje surado kavos. Ir...
Kava nuo šaukštelio kauburėliais nusėjo spintelių stalviršį. Ką Emilija išdarinėjo palatoje? Arbatinukas kaukė erzinančios sirenos imitacija. Eimantas delnu nušlavė maltų pupelių miltus į puodelį ir užpylė juos verdančiu vandeniu.
Grįžęs prie stalo siurbtelėjo kavos, suraukė kaktą, buvo užmiršęs cukrų. Atvertė naują lapą ir jame nupiešė kvadratą, kambario sienos iš viršaus, tada prie kraštinių pridėjo keletą taškų, kas galėjo būti lova, staliukas su vandeniu, senamadiška pakaba... nuo taškų nuvedė linijas su strėlyte, bent jau į tą pusę, į kurią daiktus judino Emilija...
Vidurys?
- ... To gyvulio akiduobės buvo tuščios. Jis tepasakė, jog tik aklas jis negali, matyti: VIDURIO.
Kam budinčiajai gydytojai taip vargti? Viena iš teorijų gali būti, jog palata ruošiama kažkokiai procedūrai, lova nustumiama į vidurį, kad aplink ją be trukdžių judėtų personalas. Bet prie ko čia pakaba? Spintelė? Jos tik maišytų... Ir panašius darbus juk atlieka ne gydytojai, gal slaugės ar sanitarai?
Kodėl jis galėjo tik stebėti Emiliją ir lyg užburtas nieko nedarė? Merginos akys jį privertė vegetuoti ties palatos durimis?
- Nesąmonė...
Klausimų vis daugėjo. Jokių atsakymų... tas darbas su fotoaparatu taip pat nedavė ramybės. Nagi, pirmyn, žmogau, tu arti kažkokios versijos.
Tarkim tu išeini į pietų pertrauką ir palieki Tomą vieną prie palatos durų, vadinasi gali grįžti, bet kuriuo momentu. Jei Barbė iš anksto planuoja žmogžudystę ir savižudybę, jo planas tada gali būti sutrukdytas, kas kita pertrauką pakeisti kažkokiu darbu, blefuoti apie pareigą nufotografuoti automobilių numerius stovėjimo aikštelėje.
„ Paklausk kriminalistų ar jiems iš tiesų reikėjo numerių nuotraukų“-brūkštelėjo Eimantas po nevykusiu palatos architektūriniu planu.
Be to, jis praleido apie penketą minučių su Emilija... Baik, juk ji čia ne prie ko? Pamažu siaubas pradėjo kutenti Eimanto paširdžius. Viskas atrodė suplanuota iš anksto. Ir jei padarius prielaidą, jog Tomas pažinojo Emiliją...
Versija atrodė turėjo tam tikrą stogą, bet nebuvo pamatų.
Motyvo.
Koks viso šito kraupaus nusikaltimo motyvas? Viena yra atsikratyti pavojingu nusikaltėliu gulinčiu komos būsenoje. Pavyzdžiui, jei už tai gerai sumokėta. Antra: sumokėti pinigai netenka vertės jei jų gavėjas šaltakraujiškai apžioja pistoleto vamzdį ir nuspaudžia gaiduką.
Bet teorija Eimantui pasirodė verta dėmesio.
Jis ištiesė rankas į šalis ir riaumodamas nusižiovavo, atmesdamas galvą į viršų.
- Kas per...?
Lubose buvo dėmė... melsva ir drėgna. Iki tol lubos atrodė idealiai nuglaistytos ir nudažytos. Eimantas nusikeikė: negana pokštaujančios vaizduotės, perdegusios lemputės, žiaurios scenos fotoaparato ekranėlyje... ar žudančio nuovargio, be viso to, jo butą kažkokiu cheminiu skysčiu sugebėjo užlieti kaimynai. Nueis rytoj pas juos ir pakels tikrą audrą.
O dabar jis nuvažiuos į ligoninę ir užduos pora klausimų Emilijai. Eimantas atsistojo kupinas ryžto ir jau ketino ieškotis kažkur netvarkingai numestų batų kai netikėtai palietė ranka galinę kelnių kišenę. Joje buvo kažkas kieto. Iškart prieš akis iškilo vaizdas: dvi jaunos erškėčių krūmo šakelės ir juose įstrigusi popieriaus skiautelė, gal nuotrauka, kurią pametė būdinti gydytoją, ir kurios jis pats vos nesuvarpė kulkomis.
Drebančiais pirštais Eimantas ištraukė radinį, padėjo jį ant stalo ir išskleidė. Tai buvo ne nuotrauka, o senas, pageltęs popierius, bet atrodė nė trupučio nesulankstytas, paprastai lape lieka lenkimo žymos. Šiame nesimatė nieko. Tik laiko gelsvumas ir ratu aplink kryžių vingiuojančios linijos. Vidurys... Eimantas nė neabejojo, jog keistame lape yra pavaizduotas lygaus vandens paviršius, iš viršaus į skystį krentantis kryžius ir nuo kritimo taško, kaip centro į šalis besiplečiantys ratilai. Tobula, Vidurį vaizduojantį, schema.
Jis niekaip neįstengė atitraukti akių nuo radinio. Netrukus pajuto ir kuo jis kvepia. Emilija...
Kryžius lapo centre ėmė suktis prieš laikrodžio rodykles, linijos į priešingą pusę. Eimanto žandikaulis nukaro žemyn, per lūpą ištekėjo seilės, jo kvėpavimas sulėtėjo iki minimumo, trūko oro, akyse šokčiojo spalvoti taškai, lyg pokštaujančio Dievo nudažytos snaigės. Kryžius ir linijos dabar sukosi pašėlusiu greičiu, ausis pasiekė grėsmingas švilpesys. Eimantas pamėgino atitraukti žvilgsnį nuo popieriais... jam pavyko.
Jis atvertė galvą į lubas... virš jo kabėjo vanduo, ramus, toks ramus koks būną vasaros rytais, kai vėjas dar miega. Apėmė nesvarumo būsenos nuotaika, švelniai pykinanti, viso to negalėjo būti... Eimantas vėl nuleido akis į popierių.
Besisukantis kryžius atitrūko nuo lapo ir kilo aukštyn. Jį stūmė po vieną atitrūkstanti linija, vis didesnė ir didesnė. Po keleto akimirkų kryžius beveik lietė vandens paviršių virš Eimanto galvos ir... sustojo. Sušvito grėsminga liepsna ir pliūptelėjo į vandenį. Į šalis išsiskleidė plintančių bangelių ratilai.
Eimantas sukaupęs paskutines valios jėgas atsistojo. Ištiesė ranką į viršų, jautė kaip svyla oda priartėjusi prie lemputės, kurios gaubtas kyšojo ne iš lubų, o iš banguojančio vandens.
Šito matyti man negalima.
Jis sugniaužė ir sutraiškė lemputę, panirdamas į tamsą. Virš galvos atsidauždamos į sienas pliaukšėjo bangos. Eimantas susverdėjo ir smigo į lovą. Apsivertės ant nugaros pastebėjo kaip virš galvos, plečiasi sidabrinės voratinklio gijos, ant kurių žaismingai spindėjo šviesa nuo gatvės žibintų...
Jo akys užsimerkė... prieš atsijungdamas Eimantas pajuto kaip jo lova, girgždėdama juda į kambario vidurį.