besitraukianti visata

Praeitis

Žande atsiveria skylė. Juodas kraujas laša ant popieriaus. Sėdžiu prie rašomojo stalo nežinodamas, ką daryti: paskubomis ieškau, kuo galėčiau sustabdyti kraujavimą, tačiau puikiai suvokiu, kad tai niekada nesibaigs. Tai - tik pradžia. Kosulys. Į gerklę taip pat pateko užkratas. Užkratas - viskas aplinkui. Kiekvienas įkvėpimas, kiekvienas žvilgsnis. Rankos it laboratoriniai mėgintuvėliai - trapūs ir permatomi. Jos lenda į stalčius, verčia viską aplinkui ieškodamos atsakymų. Atsakymų, kurie pasimetė taip giliai, kad jų nerastum net viską susprogdinęs ir perrinkęs po gabalėlį su mikroskopu. Liga baigia mane sunaikinti. Nežinau net, ar verta su tuo kovoti. Tik dabar pajutau, kokia smarvė tvyro namuose. Regis, nebuvau išėjęs jau kelis mėnesius - netgi išnešti šiukšlių, kurios pūva virtuvėje, vonioje ir ko gero koridoriuje taip pat... Prarandu viltį rasti tai, ko ieškau. Tai kur kas daugiau nei koks nors efektyvus kamštis bedugnei skylei, daugiau nei vaistai nuo šios prakeiktos ligos. Atsakymas kažkur toliau, nei šio nusmurgusio buto sienos, tačiau esu per daug pavargęs, kad eičiau į „viešumą“ jo ieškoti. Prisidegu cigaretę, ramiau įsitaisau krėsle prie rašomojo stalo: tirštas juodas skystis pamažu sukreša - šiam kartui gana. Pro langą stebiu, kas vyksta už: tik plynas laukas ir nutriušęs dviaukštis namas. Plati erdvė. Tačiau tuščia... Begalinė tuštuma ir nieko daugiau aplinkui. Galvoje staugia beprotis. Nežinau, kas jis. Staugia, nes negali žiūrėti į pelenais virtusius laukus, kuriuose kažkada žaidė drauge su jaunystės laikų meile. Dabar žaidžia su savimi. Už lango nebeliko nieko tikro. Tikrovė paprasčiausiai tapo netikra. Jos nebeliko. Neliko į ką žiūrėti, todėl nebėra prasmės jos daugiau taip vadinti. Namas stovi dykvietėje.

Dabartis

Pasižiūriu į sieninį laikrodį: rodyklės eina atgal. Kodėl? Kodėl laikas eina atgal? Kodėl jis irgi tapo netikras? Nebegaliu juo pasitikėti. Tai klaidinga. Pasaulis traukiasi. Regis, esu paskutinis jo atstovas. Ūmai suskausta veidą - kraujas nurieda skruostu žemyn. Tai vėl vyksta. Traukiasi ne tik visata. Traukiuosi aš... Pažvelgiu į veidrodį - anas skilęs. O gal tai aš? Byru mažais voratinkliniais gabalėliais. Pasaulis jau nebe tas. Pasaulio nebeliko. Tik mano namas, kuriame esu įkalintas. Bloga. Vemiu milijono metų senumo mintims apšnerkštame, dvokiančiame tualete, nuleidžiu viską parudavusiu vandeniu. Slenka plaukai: į juos kabinasi kažkokie maži balti padarėliai. Atrodo, jie bėga kaip žiurkės iš skęstančio laivo. Tik nesuprantu, į kurią pusę: nuo vandens ar nuo manęs?.. Susiėmęs už žando grįžtu atgal į sujauktą kambarį. Atsisėdu atgal į krėslą ir ilgai mąstau apie gyvenimą, kurį nugyvenau. Regis, jame buvo daug gerų dalykų. Daug džiaugsmų. Kur jie dingo? Kodėl niekad nebegrįžta? Būsiu pametęs juos kažkur už lango... Staiga nusišypsau. Taip. Nusišypsau ir išsitraukiu iš stalčiaus peiliuką vokams atidarinėti. Jis nėra aštrus - atšipęs kaip ir mano dantys - pageltę nuo rūkymo, supuvę nuo mitybos. Mitybos kitų žmonių mintimis. Ilgai svarstau, kaip pasielgti. Žinau, kad nebeliko nieko, kas sustabdytų. Taip. Noriu persipjauti venas ir palikti šį pasaulį. Tuoj anos visiškai surūdys - ištekės paskutinė alyva. Kodėl dar stengiuosi. Atrodo, ta juoda šlykštynė vis atsinaujina - neleidžia pabėgti. Žandas - tik pradžia. Tuoj atsivers daugiau juodųjų skylių, iš kurių pradės tekėti savastis. Nemirsiu. Jei ji kada nors vis dėlto ištekės, paprasčiausiai liksiu tuščiu indu. Negaliu to leisti. Noriu mirti oriai. Baksnoju peiliu sudžiuvusį riešą. Visai tikėtina, kad perdursiu kiaurai, o neišbėgs nė vienas kraujo lašas. Nagi! Pjauk, tu baily! O kas bus, kai tai padarysiu? Kas laukia anapus? Galbūt vėl atsidursiu ten, iš kur atėjau? Ne. To nereikia. Tenoriu dar kartą pajusti gyvenimo skonį. Ilgai svarstau. Atrodo, prasėdžiu nejudėdamas, pasirėmęs ranka apžėlusį smakrą tūkstantį akimirkų, tačiau po jų pasidaro kur kas aiškiau, ką turiu padaryti. Ryžtingai atsistoju, prieinu prie lango ir apžvelgiu tai, kas dar liko. Tamsus dangus, keli sudegę medžiai, trupantys ant susiraukšlėjusios žemės. Vėjas nešioja jų pelenus po dykvietę. Nei vieno žmogaus, nei vieno balso... Tik aš - paskendęs minčių liūne bandau išsikapanoti žinodamas, kad niekas neateis į pagalbą, niekas neišvaduos sielos iš šio beprotnamio.

- Dėl tavęs neverta gyventi...

Ateitis

Tvirtai sugniaužiu peilį kairėje rankoje. Nusipjaunu nuo galvos visus likusius ilgesnius plaukus. Dar kiek delsiu. Giliai įkvepiu sunkaus oro, kol nusiraminu. Pridedu ašmenis prie pakaušio. Kūnu nueina šalčio banga. Nusišypsau tardamas „sudie“. Įsmeigiu peilį tiesiai į pakaušio vidurį. Niekas neįvyksta, tik žvėriškas skausmas. Toliau stebiu, kas dedasi už lango: tolumoje netikėtai nuvirsta medžiai, pakyla vėjas. Peilio galu ieškau smegenų: ko nors, kas nutrauktų ploną siūlą, laikantį mane surištą su šia tikrove. Pavargau nuo jos. Kur gi jis, po velnių?! Galbūt per mažai įpjoviau? Nieko neradęs pjaunu vis plačiau bei giliau. Pjaustau, kol rankomis atplėšiu odą nuo kaulo ir praveriu galvą nelyginant kokią moterišką rankinę. Viena akis užlipa aukštyn - tik baltas obuolys. Regis, būsiu kažkur per daug įpjovęs... Skurdūs kraujo upeliūkščiai teka po apdriskusiais rūbais, tačiau tai nė motais. Negaliu suprasti, kodėl skausmas nepadaro savo? Kodėl jis smarkus, tačiau vis tiek neatsijungiu? Toliau ieškau to sumauto siūlo. Kažkur visai čia pat... Lauke pamatau keistą reginį: tolumoje įsisuka viesulas, traukiantis viską į vidų, slenkantis tiesiai į mane. Lekia velnišku greičiu, o jame skrieja juodos dulkės, smėlis bei sudegę medžiai. Pradedu nerimauti. Nekreipiu dėmesio į  kruviną jovalą ant grindų - įvairūs kūno syvai, tekantys iš vidaus, nebegąsdina. Suskaldau kažkadaise kietą kaulą, dabar paveiktą rachito. Pagaliau ašmenys paliečia žemę: kišu rankas į kaukolę mėgindamas rasti... Viesulas kraupiai stūgauja - ateina pasiimti paskutinio šio griūnančio pasaulio atstovo. Ant kilimo byra smulkūs smegenų trupinėliai - atsiminimai: žmonės, vietos, jausmai. Visa, kas tapo nereikalinga siauroje kaip šiknaskylė erdvėje. Draskau juos be jokio gailesčio. Iš burnos teka juoda alyva, paskui iš ausų, akių... Rankos lenda vis gilyn. Atrodo, sukišau jas iki alkūnių. Paskubėk, po galais! Audra ateina... Ji beveik prie namų. Pradedu pirštais kažką užčiuopti, tačiau tai ne siūlas... Ne. Tai kažkas kita. Kažkoks kietas metalinis daiktas. O ne... Juk ne tai, ko ieškojau. Persigandęs ištraukiu gelsva mase aplipusią ranką: įdėmiau apčiupinėju radinį stovėdamas išskyrų baloje. Tai raktas! Taip, raktas. Ką turiu su juo daryti? Kur bėgti? Kur... Durys! Reikia durų. Kur jos? Nejaugi... Nejau po tiek metų aš... Galėsiu... Pagaliau... Slenku žemyn nejausdamas, kaip statau kojas ant žemės. Atrodo sklendžiu erdvėje. Triukšmas artėja. Nieko nebematau - akyse tik tirštas juodulys. Apgraibomis ieškau užakusios spynos. Štai ji... Milijoną metų nenaudota, surūdijusi, apdulkėjusi spyna. Įkišu raktą ir pasuku. Durys lėtai atsiveria garsiai girgždėdamos, beveik kurtindamos. Iš akių nustoja bėgti pajuodavęs kraujas - viskas aplinkui nušvinta. Pradedu regėti. Ir štai. Beveik prieš nosį sukasi viską naikinantis viesulas. Laukia manęs. Žengiu per slenkstį ir iškeliu rankas į orą:

- Paimk mane ir nešk iš čia. Kuo toliau...
- Gerai.

Lekiu greičiau už šviesą, mintį, gyvybę. Lekiu tol, kol pajuntu, kad nebegaliu sustoti ir pagaliau apsidžiaugiu.