Tas liūdesys

Man graudu,
kai daiktai nublanksta -
lyg nauja žmona,
lyg minia - su vėliava,
lyg suknia nauja...
Tos dienos, naktys,
lyg kojos nuleistos į vandenį -
supasi sausio šešėlyje,
ar vasaros glėbyje.

Plūduriuoja, stumdosi -
šarmotos, apledėjusios valtys.
Stiklėjantys lieptai, tiltai,
kelia snieginas saules,
per užšąlančią upę.

Svajoja,
atrajoja fermose,
sotūs, šilti gyvuliai.
Ir pasakoja -
paprasčiausias istorijas,
mažų žmonių širdyse -
pasiklydę žiogai.
O man, dygsta ragai,
dygsta ragai...
Žvengia, trypia kanopom,
tavo laukiniai žirgai.

Tas pasaulis,
prie manęs prisirišęs,
lyg džiaugsmas -
liūdnų šilų ir laukų,
ir geriasi
į pilką granitą -
tas liūdesys
tas ilgesys - žmonių ir žiogų.

Tų, kurie išvažiavo,
kurie, vėlei sugrįžo,
be kurių nesuprantu -
linksmo, paukštiško klyksmo,
savęs ir kitų.