Iškvepi
ir aš klausau
šiugždėjimo rugių
vilnijančių ant mano kūno
šnabždėjimo
sūkuriuojančio
ausų kriauklėmis
iš dešinės į kairę
pietų pusrutulio kryptim
žinai, jie kažkada tikėjo,
kad pietų pusrutuly kriauklėse
vanduo šitaip sukasi,
iš dešinės į kairę,
va taip σ
naivuoliai jūs, -
dabar jiems pasakyčiau,
tai tik vyzdžiai laksto
okuliarinėm orbitom,
tik laikas sukasi spiralėm
ar spyruoklėm
vis atsispiria nuo pradžių
atsimuša į pabaigas ir vėl,
o vanduo stovi vietoj,
rugiai stovi tiesūs
ir man taip begėdiškai norisi,
kad tu nustotum kvėpuoti.
exmortis irgi gerai pasakė, pvz "atsimuša" visai nereikalingas, ypač jei po to seka vanduo, nes jis labiau tapatinas su bangų mūša, o tada mintis šoka, vis dėlto tas vanduo stovi, hm.. ir šitaip, kaip sakė, sulėtina vaizdą.
pradžia silpna, tie rugiai ant kūno ne itin, visi tie vilnijimai ir šiugždėjimai truputį pabodę, kaip abstrakcija, tačiau nuo pietų pusrutulio prasideda smagumas, o pabaiga stipri.
geras tekstas - puiki pabaiga, net nebuvo tikėtąsi to nes džiugu.
visgi siūlyčiau geriau apgalvoti ir sumažinti veiksmažodžių skaičių, nes vietomis jaučiasi tempimas minties, tąsa, kuri ir taip gana ramų vaizdą dar labiau sulėtina - būtum ėmusi didesnę apimtį, būčiau užmigęs.
A.Kamiu yra rašęs : "Visi sveiki žmonės visada daugiau ar mažiau trokšta mirties tų, kurios myli", o šeip patiko sukurti įvaizdžiai, o atrodo pradžia tokia nekalta - iškvėpimas :)
(+)