kai kambarėlis tampa dusus
gyvenant su metastazėm
plaučiuose
išbėgi mintim
pasivaikščiot
į piktą laiką
dailiu mėgstuku
vedi pabraidyt sniegan
tankių prisiminimų liekanas
vilties rankom
apglėbęs vienintelę
savo draugę –
sarkomą
muzikos
knygų
draugų
nenukelį toli
į ateitį
nepaisydamas
košmarą primenačios
dabarties –
šypsaisi.
skiriu M.