Uždėjęs ant jo ranką, dar spėjau išgirsti tradicinį palinkėjimą:
- Kad jus angeliukai užkapotų!
Pirmas skyrius. Kūdikio žingsniai
Kelias lygus tūkstančiam li,
Parsideda nuo pirmojo žinksnio.
Kiniečių patarlė
Bet po to, kai jie išeis, tai jau nueis.
Kulvemudras, - vyresnysis antrojo rango demonas.
Lietuva, gimtas kaimas. 1700 metai Kovas
Prabudimas
- Tėveli, tai kas jam?
Tamsa.
- Gal juos kas nors prakeikė?
Skausmas ir tamsa.
- Aš tikiu, kad žolelės ir pašventintas vaduo jam padės.
Skausmas, SKAUSMAS ir tamsa.
Pokalbis pasamonėje.
- Jis jau pribrendo informacijos priėminui?
- Pradžioje tik mažomis dalimis.
Mes vijomės paršelį. K-koks po velnių paršelis? Jis palindo po bombarda. O kas čia do špižinė griozdena? Į patranką panaši. Mes trise. Aš su savo draugužiais iš kaimo. Nejaugi praktikantai? Kas čia dedasi? Grąžinkite man mano kūną. Ir kodėl man visur niežti?
- Tėveli Ignacijau.
- Melskimės, – ir tegul susimilsta dėl jo Šventoji Mergelė Marija.
- Tavo matricą paėmėm ir patalpinom į jauno 18 amžiaus pradžios bajorajčio kūną. Dėl tam tikrų priežasčių, bųtent tavo mąstysena labiausiai tinka tam tikslui, apie kurį tuoj susipažinsi. Tu ir dar pora tavo pagalbininkų turit pastatyti ant kojų šitą šalį.
Viskas, kompiuterąstai manijakai. Kur aš papuoliau? Ir kodėl? Vėl Skausmas.
- O keikti kitus už akių, negražu. Tu Stakių kaime 1700 metais. Vietinio bajoro sūnelio kune. Juk visada svajojai pakeisti praeitį, tai ir džiaukis dabar ta galimybe. Naujas žaidimas, nauji prizai.
Viskas, išsipildė svajuko dramblionė. Aš nokaute. Perduokit linkėjimus mano senelei, jos katėms ir alkstantiems Afrikos vaikams. Išprotėje kompiuterąstai mane pasiuntė į praeitį. Skausmas.
- Tau jau sakė, kad keiktis negražu. Žinoma ir priešinką čia turėsit atitinkamą. Nugalėsi jį, gausi prizą.
- O papildomi prizai bus? Nemirtingumas, žinios ar dar kokie ten fantikai?
- Užsisvajoja. Vienas bonusas visiems. Jūsų neužmuš per pirmus dešimt gyvenimo metų. Firma garantuoja. Kad jums būtų lengviau apsiprąsti naujajame pasaulyje, kurį laiką jums negrės to pasaulio ligos, žaisdos ir traumos atsistatinės pagreitintai. Ir vietinėmis tarmėmis galėsit kalbėti, be jokių problemų.
Daug dar jie man pasakojo, bet aš jau nesiklausiau. Skausmas varstė mano kūną, širdis grojo Rokosovskio maršą, prakaitas liejosi kibirais, net avies kailis sušlapo. Stop...
|
Plunksnos pagalvėje? Avies kailis vietoj užkloto. Tai juk tokių niekas negamina jau 20-30 metų. Tai juk raritetas. Tam, kad dar sykį įsitikinčiau savo pojūčiais perbraukiau delnu per vilną. Mano uoslė eilinį kartą pakišo man kiaulę. Aš pajutau ne tik odos, bet ir šviežaus medžio kvapą. Nejaugi aš prabusiu labai turtingo žmogaus name? Nusprendžiau patikrinti šią hipotezę ir atmerkiau akis.
Pagalvė balta, prikimšta plunksnų – viena, lova medinė, bet blogos kokybės – reiškias jokios įpatingos vertės neturi, - viena, kunigas – vienas, senutė apsirengusi kaip tautinių šokių dalyvė – viena... senutė???
Taip, o aš jau galvojau, kad tai tik sapnas, be ta nesamonė košmaru kvepia. Įklimpau aš iki ausų. Ir taip užsinorėjos išlieti savo skausmą stugiant vilku.
Bet man neleido. Palinkusi virš manęs senutė pratrūko raudomis:
- Išsigelbėjo mano saulelė, gyvens, džiugins mano širdelę. Padėjo malda panelei Marijai. Ačiū jai, kad mano paguodą ištraukė iš mirties nagų.
Aš pažvelgiau į jos akis, tikėdamasis ką nors suprąsti. Įsižiūrėjusi į mano veidą, senutė raudodama, keliais nušliaužė i kampą prie ikonos – melstis.
Atkreipiau dėmesį i kunigą – oi, kažkas jo žvilgsnyje man nepatinka. Iš karto prisiminiau apie inkviziciją. Smegenys išmetė begale variantų, kaip išsisukti. Pasirinkau vieną iš jų.
- Palaiminkite mane šventas tėveli.
Baimė jo veide pasikeitė nustebimu. O po to aš pamačiau, kaip atrodo žmogus, nuo kurio pečių nukrito kalnas.
- Ir kodėl aš neatsimenu nej kas aš, ir kas su manim atsitiko?
Kambario kampe dar labiau užkaukė senutė, stengdamasi sutvarkyti poteriais savo nerimą.
Kunigas prilietė savo delnu mano kaktą. Aš mačiau kaip jis ilgai stengiasi surąsti tinkamus žodžius ir nusprendžiau jam padėti. Išsiviepęs per visą veidą, drėbtelėjau:
- O kas atsitiko su tuo paršeliu kurį mes vijomės?
Ir tuoj pat apsisukau, įsiknisau veidu i pagalve ir apsimečiau miegančiu. Reikėjo dar daug ką apmąstyti. Aš prisiminiau, kaip mes tryse vijomės paršiuką, prisiminiau ir tuos du vaikinukus, kurie visur sekiojo mane. Balsai kalbėjo, kad mes būsim tryse, ir dar kažką apie ketvirtą.
O juk gali būti, kad tie du ir gali būti jais. Reikės patikrinti. Ir tada mane užliejo informacijos srautas, tiksliau upelis, o dar rimčiau – upeliūkštis.
Aš bajoraitis. Tėvo ir mamos neatsimenu. Gyvenu kaime – dūmų taip apie dvidešimt, prižiūrimas auklės, kuri kaip tik meldžiasi kampe, ir kunigo. Apie mano kilmę visi tyli, bet mane gerbia. Su draugeliais savo, Alesiu ir Diteriu (o vardai bevaik atitinka tuos praktikantus, stovėjusius kartu su manim atsimintiną akimirką) sukūriau nutrūkgalvių gaują ir, naudodamasis savo neliečiamumu, keliu siaubą savo baudžiauninkams, auklei ir artimiausiam kunigui, tėvui Ignacijui. Apgalvodamas visą tai, aš nustojau kovoti su savo silpnumu ir užmigau.
Pakėlė mane, tik trečias gaidžio kukariekavimas. Aš iššokau iš lovos ir išbėgau lauk, genamas gamtos šauksmo. Su kiekvienu žingsniu mano galvoje dėliojosi galvosūkio detalės. Aš šūde iki ausų. Mano užduotis užkariauti pasaulį. O špygą jums. Visi mano pažįstami istoriniai asmenys, kurie nusprendė tapti pasaulio valdovais, baigė blogai. Jeigu kurio nenuodijo, ar kaip kitaip nepagaidino, tai vis tiek jų imperijos baigė dulkėmis savo nuodėmingą gyvenimą.
Ir vėl mano galvoj pasigirdo toksai bjaurus kikenimas.
- O tu per daug geros nuomonės apie save. Tavo užduotis neužkariauti visą pasaulį, o išgyventi ir sukurti sąlygas, po kurių net tau numirus ši šalis išeis į pirmajį dešimtuką pasaulinių politinių žaidėjų. Užduotis užkariauti pasaulį, kaip tik ir duota tavo priešininkams. Aš supratau. Kompiuterinis žaidimas „Civilizacija“, šeštas lygis. Nė karto negalėjau laimėti, kol nesuradau fortepionų, paslėptų ant kiekvieno kampo. Nusišypsojau, tie tipai viršuje rado kuo mane sudominti. Už tokią žaidėjo svajonę negaila atiduoti ir viltį persikūnijimui.
Aš apžiūrėjau save. Ilga lininė liemenė dengė jauno, liekno, kažkur apie keturiolikos metų vaikinuko kūną. Nors už tai ačiū. Reiškias meilės nuotykiai dar ateityje. Nuo geros nuotaikos antplūdžio, aš net pašokau. Drebėkite jaunos mergelės ir jų mamytės. Greitai jus aplankys nekaltas berniukas, su trisdešimties metu meilės praktika.
Peržvelkiau aplinką. Pagal mane, dabar ankstyvas pavasaris. Aš visomis savo kūno poromis pajutau, kaip gamta džiaugiasi, atsikratydama žiemos miego. Bundančios žiemos kvapai užplūdo mane, ir staiga užsinorėjo šokti ir dainuoti. Aš susidomėjau savo naujais jausmais. Kažkodėl – ankstesniame gyvenime, jau nustojau kreipti dėmesį į tokias smulkmenas. Tikriausiai hormonų perteklius.
Aš prisėdau ant klėties laiptelių. Rytmečio rasa ir šaltis pradėjo skverbtis į kiekvieną mano kūno dalelę. Pagal jogų sistema apie kurią nieko nežinau, tik tai, kad tokia egzistuoja, aš įsakiau savo kūnui nekreipti dėmesio į žvarbą.
Už nugaros atsidarė durys. Tylūs, senyvo žmogaus žingsniai, leido man atspėti, ką jaudina mano padėtis.
- Tėveli Ignacijau. Kaip ilgai aš gulėjau apimtas karštinės? Ir kas su manim atsitiko?
- Po to, kai į tave trenkė žaibas, tu tris dienas pragulėjai karščiuodamas ir kliedėdamas.
Aš tai jau supratau. Tik kaip man, staiga atsidūrusiam svetimame kūne ir nepažįstamoje aplinkoje, pasijausti savu?
- Tėveli, kas darosi su mano galva? - tai man rodosi, kad aš viską žinau, tai negaliu atpažinti net jūsų.
Kunigas patylėjo, pagalvojo, susitelkė ir prabilo:
- Žaibas, tai Dievo pirštas. Pirmiausia mes pagalvojome, kad jus jis nubaudė už tas nuodėmes, kurias padarėte. Bet mes suvilgėmeme jus šventu vandeniu, pasimeldėm ir jūs pradėjote taisytis akyse. Nors įdomu. Kai į batsiuvį Ignotą trenkė žaibas, jis pradėjo mikčioti. Tik nepadorius žodžius pradėjo dažniau vartoti.
- Paprastai žaibas baudžia nuodėmingus, bet po jo dieviško smūgio, pas pono Vladeko valstietę ataugo visi dantys. Net jos plaukai, buve iki to žilais, pradėjo tamsėti. Mes jau spėliojome, - tai dievo dovana, ar raganos ženklas, kai užklyde kazokai, šėtono įpėdiniai nukirto jai galvą. Tadai, o kokia kalba tu kalbėjai karščiuodamas?
Kunigo klausimas mane abstulbino. Iš pradžių. Bet greitai aš pastebėjau, kaip jis stengiasi išlaikyti nepriklausomą veido išraišką. Ir parodžiau jam, koks aš esu nelaimingas, mirtinai išsigandęs vaikas.
- Tėveli Ignacijau. Atsimenate „Devynis pragaro ratus“ apie kuriuos raše Dantė. Aš mačiau kažką baisaus ir labai karšto. Mano sapne prie manęs prieidavo kažkokie nepažįstami žmonės ir prisistatydavo mano protėviais. Ten buvo kilmingi šlėchtos, bajorai ir markitantės, saracėnai ir pagonys. Buvo net vienas karalius su degančia karūna. Ir jie visi kalbėjo su manimi. Tai buvo baisūs žodžiai ir mano protas atsisakydavo juos suprąsti. Atsimenu tik vieną. Visi jie kartojo, - grįžk ir sustabdyk jį.
Prabėgomis nužvelgiau tėvą Ignacijų. Mano vaidinimas padarė jamn didžiulį įspūdį. Nežinodamas, ką atsakyti, jis pradėjo nervingai matuoti žinksniais priešnamį.
- Tai tu sakai, ten buvo karalius su karūna?
- Su degančia karūna, tėveli. Ir jinai jam kėlė didelį skausmą. Bet kodėl jūs kreipiat dėmesį būtent į jį? Ten juk buvo ir daugiau įvairiausių žmonių (na, jei meluot, tai iki galo). Ir ką man reikia sustabdyti?
- Nežinau, sūnau mano. - Pasimetęs jis pradėjo kalbėti pats su savimi, nuotrupomis.
- Nežinau. Keista. Viskas dievo valioje. Ir kodėl jiems. Juk tai aš gyvenau 40 metu be nuodėmės. O čia tam šikniuj.
Viskas, jį reikia sustabdyti. O tai aš greitai išgirsiu apie visas šventojo tėvelio nuodėmes ir svajones. Ir tada, vietoje sajungininko, aš įsigysiu priešą.
- Tėve Ignacijau. Neimkite pavyzdžio iš fariziejų nugalabijūsių Joną Krikštytoją. - Turėjau atsistoti ir apsimesti pamaldumo isikūnijumu. - Jūs tiek laiko meldėtės ir dievas atsiuntė jums balandį. Ir jūs jau norite jį iškepti. O gal šventas Petras jums tai tik dangaus vartininkas, o ne žmogus atsisakęs jo Sūnaus.
Aš pastebėjau baimę kunigo veide ir supratau, kad vėl prisišnekėjau. Juk jaunasis bajoraitis ne tik nemėgo studijuoti Senąjį ir Naująjį Testamentą, bet ir mirtinai nekentė bet kokių rimtų pokalbių šia tema.
- Ir nereikia siųsti jokių pranešimų tėvui Valdemarui i Vilnių. Pirmiausia reikia išsiaiškinti kas vyksta. O dabar veskite mane pas mano draugužius. Kaip supratau, nuo žaibo nukentėjau ne tik aš vienas, todėl gal ir jiems padės malda.
Vėl pasižiūrėjau i kunigą. Paveikslą „ Sulaužyta lėlė“ matėte? Geriau ir nereikia.
Aš paėmiau jį už rankos ir dar sykį paprašiau:
- Nuveskite mane pas Alesių ir Diterį.
- Bet juos jau uždarė į areštinę. Ten jie laukia bažnytinio teismo.
- Sventas tėve, teismas tame kaime, tai aš. Ir aš jums jau pasakojau, kad man reikia sustabdyti pats nežinau ką. Ir kaip man su juo susitvarkyti, be pagalbininkų.
Mes priėjom iki sugriuvusios pašiūrės, laikas nuo laiko tarnaujančios kaimo kalėjimu. Aš priėjau prie durų ir nusprendžiau patikrinti savo įtarimus.
- Aleksai su Ditmaru, kaip jums ten?
Vietoj atsakymo, aš ižgirdau virtinę keiksmažodžių ir pasiūlymų susipažinti įvairiais skausmingais ir nepadoriais būdais su manim ir mano protėviais. Taip, padėjėjai man papuolė, - ne pasaka. Kaip tik pačiam nuo jų malkų nepasikrauti. Ir frazė „ Vaikai, gyvenkime draugiškai“ čia greičiausiai nepadės.
- Ar jums ten dar neatsibodo sėdėti?
Jaučia mano širdelė, kai tik išlįsit, pradėsit ant visų kaip pasiute šunys puldinėti.
- Šefe tai tu? Reiškias elfai teisybę sakė? Mes paciame tikriausiame kompiuteriniame žaidime?
Antras nieko nekalbejo. Jis papraščiausiai stovėjo kampe, visiškai iškritęs iš realybės. Aš apsižiūrėjau. Valstiečiai jau susirinko, reiškias galima ramiai įsakinėti.
- Ištraukite juos!
Mano draugeliai papuole i dienos šviesą nutilo ir tik mirksėjo priprasdami prie šviesos. Pasinaudodamas susidariusia pauze, apžiūrėjau juos dar sykį. Juk vis dėlto būtent su jais man reikės nuversti kalnus, arba, kitaip sakant, iškuopti arklides. Taip, į tuos praktikantus, kuriuos aš atsiminiau, jie nepanašėjo nė truputėlį. Niekuo neišsiskiriantys, išsigande keturiolikmečiai vaikėzai. Tas stambus, šnirčiojantis nosimi – Alesius. O tas mažesnis ir pikčiurna – Diteris.
Kiemo viduje, po galingu ąžuolu, stovėjo vasarinis stalas su suoliukais. Gestais pakvietęs berniokus ten prisėsti, mandagiai paprašiau būrus palikti mus. Jie keistai pažiūrėjo į mane ir nuėjo.
Mmtaip, atmintis žaidžia su manimi piktas kavones. Ji išplaukia kokiais tai druzgėsiais. Tik ką nors padaręs aš suprantu, kad pasielgiau netinkamai. Pasirodo taip kreiptis į baudžiauninkus čia nepriimta. Bet to klausimo sprendimą aš atidėjau ateičiai.
- Tėve Ignacijau, paprašykit mano auklės išvirti mums ko nors karšto atsigerti.
O čia aš tai jau leptėlėjau, tai leptėlėjau. Arba mane tuoj uždarys į durnių namus, arba sudegins ant laužo. Bet, kaip ne keista, kunigas sutiko išpildyti mano norą. Man rodos, kad jis giliame psichiniame nokaute. Reikės vėliau su juo pasikalbėti, o dabar tegul palieka mus vienus. Pažiūrėjęs kaip jis nutolo tiek, kad jau nebegali mūsų girdėti, atsisukau į mano būsimą komandą.
- Vaikinai, mes gilioj šiknoj. Ir dabar reikia sugalvoti kaip iš jos išsikeberioti? Pasiūlymų turite?
Man ne labai patiko, kaip į mane žiūri Diteris, ir kokioj prostracijoje randasi Alesius.
- O kas tau davė teisę čia vadovauti. Mes – komanda. Ir dar kol kas neišsirinkom vadeivos.
Ach ta karšta jaunystė. Norisi nuversti autoritetus ir sukelti maištą laive. Diteri-Diteri, daug vargo aš su tavim turėsiu.
- O kas ką iš cypės ištraukė. Aš jus, ar jūs mane? Ir kodėl jūs atsidūrėt ten, o ne laukėt manęs prieškiemyje?
- Nuu, kai aš tik atsibudau ir pradėjau kalbėtis su namiškiais, jie tuoj pat pasikvietė popą su keliais vyrais ir tas iškart liepė mane uždaryti. O po to ir Diterį atvilko.
- Ir ar ilgai ten sėdėjot?
- Nuu ne, tik kokį gerą pusvalandį. - Numykė.
O po to vienas po kito pasipylė pasiūlymai. Berniokams norėjosi išsisakyti ir numatytit tikslus, kuriuos tuojau reikia pasiekti. Jauni, kvaili – tokius tik paleisk vienus, tuoj prisidirbs iki ausų. Turėsiu pastoviai juos stabdyti.
- Ką jūs pirmiausia padarysitę, tai savaite tylėsite. Pasakysim, kad tėvas Ignacijus jums už nuodėmes paskelbė epitimiją. Kol nesuprasite, kad kiekvienas jūsų neapgalvotas žodis, gali jus supažindinti su inkvizicija ir jos rūsiais. Kapito?
Iš jų sumišusių veidų supratau, kad jie niekaip neįkerta, kaip mes įklimpom.
- Jūs nors žinote, kur mes papuolėme, kokioje šalyje atsidūrėme, kokie čia papročiai? Diteri, kaip supratau, tu nori nueiti ir užkariauti artimiausią karalystę. Ir kaip? Tu juk mergvaikis. Ir valstietės mergvaikis. Tu net giminių jokių neturi? Tai juk tave gali užmušti kiekvienas užsinorėjęs ir už tave niekas neužsistos, išskyrus mane, jei galėsiu. O gal tu galvoji, kad tavo vargšę mamą kas nors teisme norės išklausyti. Alesiau, tavo idėja ateityje tapti mokslininku, verta didesnio susidomėjimo, bet ar tu tikrai tiki, kad paprasto valstiečio mintys ką nors sudomins? Ir dar. Jūs jau pastebėjot, kaip į mus čia žiūri? Man rodos, vietiniamas labai norisi įsitikinti ar musų kūnuose neapsigyveno piktoji dvasia? Todėl, iš pradžių mes žaidžiame pogrindininkus, tylime ir įdėmiai stebime kas vyksta. Ir tegul mums tame padeda tėvas Ignacijus, kuris kaip tik ateina.
Kunigas nešė rankose tris molinius puodelius, su nuostaba žiūrėjo į juos ir kažin ką burbėjo po nosimi. Taip, šventųjų niekas nesiunčia alaus, į galvą galima gauti. Aš daviau ženklą, mes visi atsistojom ir mandagiai nusilenkėm.
- Ateiskit šventas tėveli. - Greitai jis pražils nuo mano kvailumo. Čia mane išgelbėjo Diteris. Jis greitai paėmė puodelius su kisieliumi iš, visiškai abstulbusio vyriškio rankų ir išdėstė juos ant stalo. - Prašom, sėskitės. Aš norėčiau jūsų paprašyti, surasti mums laiko išklausyti daug ramesnėje aplinkoje, ir leisti mus išpažinties.
Aš pamačiau palengvėjimą jo akyse. Taip brangusis, papuolei tu į samaištį. Rebusus sprendi. Bus tau ir jie, ir galvosūkiai, ir sogoku bei sepuku vienu kartu. Galvok, galvok, tavęs laukia baisus galvos skausmas, jei nuspresi padėti mums. O jei nuspręsi trukdyti, nieko tau nebus. Visiškai nieko.
- Ateisit pas mane po vakarinės maldos. Tada ir išsipažintį atliksite. O dabar susitvarkykit ir persirenkit. Tuoj pusryčiai. Kaip as jau supratau, tavo nutrūkgalviai taip pat ateis i virtuvę.
- Taip, tėve Ignacijau. Ti jie davė įžadus savaitę tylėti. Už savo praeities nuodėmes. Perspėkite ten visus.
Kunigas su nuostaba pažiūrėjo į mane. Po to persižegnojo ir nuėjo.
- Jūs mane teisingai supratote. - Kreipiausi į draugus nelaimėje. - Kartoju, savaite tylite, lyg vandens i burną paėme. Prisimenate, kas jūs, ir kodėl mes čia atsiradome. Būtent galvojate, galvojate, aš pasakiau! - Riktelėjau aš, nutraukdamas bet kokius bandymus pasiginčyti.
- Vaikštot ir prisiminate viską, kas gali mums padėti išgyventi. Kalbėtis galėsim tik tada, kai mūsų niekas nematys.
Atmintis pametėjo man dar vieną problykšnį. Mūsų bazę, tiksliau jų, tiksliau mūsų.... Tpfu, visiškai susimaišiau.
- Vietą, kur mes slėpėme mūsų grobį atsimenate?
Jie atsiminė, draugiškai ir nevisiškai tyliai.
- Man ką, įsakyti jums burnas užsiūti? - Sušnypščiau aš, - Dabar dingstate, pasiruošiate pusryčiams ir tylite. Prakalbėti galėsite tik mūsų sleptuvėje! Jūs mane supratote!
Stebėdamas kaip jie nueina, susimasčiau. Na ir užduotį man pametėjote. Aš juk tų dviejų visiškai nepažįstu. Ir kodėl su manim nepapuolė jau ne sykį patikrinti žmonės? Bet tą mintį aš atmečiau iš karto. Pas juos ten šeimos, maži vaikai. Maniškiai jau patys ruošiasi šeimas kurti. Tegul jų anūkais rūpinasi kiti seneliai ir senelės. O Olegas su Ditmaru? Juos mūsų įžymi darbo birža atsiuntė prieš mėnesį. Nieko neišsiskiriantys iš minios tokių pačių tuščiagalvių. Nu gal tik truputį darbštesni ir greičiau perprantantys visokiausias smulkmenas.