Jaučiant Dievo Šešėlį

Jaučiant Dievo Šešėlį

(Prologas)

Eimantas prisiminė tą dieną, kai po ilgo skaičiavimo pakelės ženklų, kurie nereiškė nieko, tik klaidino ir vedė per vingiuotą greitkelį į slogų vakarą... jis sustojo miško aikštelėje, kurioje mėtėsi tūkstančiai margaspalvių šiukšlių, spiečiais zujo uodai, o nuo priekinio kapoto atsimušantis saulės karštis iškreipdavo aplinką iki banguojančių ir vibruojančių kūnų visumos. Jam atrodė, jog pasiklydo, kažkur tarp noro jausti kaip senka laikas ir tikėjimo, kad nuo visko įmanoma likti nuošaly.
Tada jis pagalvojo, kad jaučiasi toks šiukšlinas ir pilkas kaip aikštelės asfalto danga. Tik akmuo ir smala reaguojanti į kaitrą, į spindulius, besilydanti į forma, kuri neturi prasmės. Dar po sekundės dėklėje susirado plaktuką, visiškai naują ir juo sumaitojo prietaisų skydelį. Jis niekada nesielgė kvailai, lengvabūdiškai, kas kart matavimas ir svėrimas turėdavo prasmę... Bet toje miško aikštelėje prasmė iš kūno porų tekėjo lipniu, beveik nuodingu prakaitu. Nebuvo apskritai jokios prasmės, nes kiekviena akimirka užsiliepsnodavo ir bematant nykdavo pelenais, spirale kylančiais į niekieno erdves, kuriose lyg ir niekas nesidomėjo sutvertaisiais. Lyg programa fiksuojanti gerą ir blogą, staiga buvo perrašyta ir viskas virto vientisa, nekintančia linija. 
- Virš žemės liko tik pailgas Dievo šešėlis...
Dabar kuždančios lūpos, nepaisant šalčio, buvo išdžiuvusios, trūkinėjo nuo įtampos, galutinė stotelė atrodė nepaliko nė menkiausių jėgų išteklių, nieko... tik virpėjimą ir jausmą, kad naktyje aplink jį besisukančios snaigės turi akis.
Jis spoksojo į švelnia sniego skraiste aptrauktą pakelės baro iškabą, kiek atsiduodančia hipnotizuojančio neono spindesiu. Delsimas virto vientisu alsavimu, jam rodėsi, kad neliko nieko, išskyrus į plaučius traukiamą pūgos vėsą ir tą prakeiktą iškabą, girgždančią ir vaitojančią nuo kiekvieno vėjo šuoro. Ir tūkstančiai mikroskopinių akių laukiančių atomazgos, kad tirpstančiuose pavasario upeliuose, jis tekėtų tik dalimi gamtos, susigertų į atšylančią žemę ir taptų ten maistu augalams.
Bet taip tik atrodė... dar buvo kylančios sniego pusnys, visiškai ledu padengtas pastatas, nuo stogo kraigo iki žemės kabantys, pamėlę varvekliai, jo automobilis įstrigęs pusnynuose ir šiurpiai visu kūnu šliaužiojanti, atstumianti pavojaus nuojauta, kurią kartais jis nuvydavo skambindamas žalvarinį varpelį. Din... ir naktyje jo kažkas laukė. Toje tamsoje už automobilio durelių, nepaisant šalčio ir ledinio vėjo, buvo tiek grėsmės ir neapykantos, jog kartkartėmis viskas aplink nušvisdavo melsva šviesa, kuri pjovė regėjimą ir sekundei ar dviem Eimantas virsdavo neregiu, iš siaubo gniaužiančiu automobilio vairą, sukandančiu dantis ir inkščiančiu, kaip šuo, kurį prieš minutę ar dvi nutrenkė greitkeliu lekianti mašina.
Kiekviena vaizduotės išraiška jį ir kurdavo ir naikindavo, jis buvo įsitikinęs, kad jokio VIDURIO nėra ir negali būti, bet logiškumo gijos nutrūkdavo, prieš akis iškildavo nuotraukos, vaizdai, reginiai, gal iš sapnų, gal iš gyvenimo, iš ribos, kuri skiria dabar ir atsiminimų liūtį, ir ten egzistavo tas šaltu liūdesiu sielą blukinantis VIDURYS. Jį aplankydavo niūros kliedinčio kunigo istorijų nuotrupos, apie tai, jog Dievo nematomi patys save ištrynė iš jo atminties, o jų panaudojimas skirtas vienam vieninteliam tikslui: plėsti Dievo šešėlį, kuriame ganytojai virsta puolusiai angelais, o jų ganomi sunaikina ribą, kuri saugo juos nuo šėtoniško glėbio. 
Keistų dalykų nebūna...
Tai jis kartodavo kasdien, kol aštuonerių metų sūnėnas, kasydamas nuo matematikos formulių nuvargusį pakaušį kartą jo paklausė:
- Eimi?
- Ko nori, mažiau?
- Jei aš žinau, jog ryt skuodžiu į mokyklą, o pirma pamoka man: geografija, antra matematika, trečia dailė ir paskutinė kūno kultūra... ar tai reiškia, kad aš aiškiaregys?
- Aiškiaregys?
- Juk aš nuspėju ateitį?
- Bet tu...
Tada jį pagavo vaizduotė ir nunešė į dėstymą ir išdėstymą... Kaip galima surikiuoti įvykius, jog rytojus būtų aiškus? O kas jei atsisakius sukonkretinimo lygčių ir remiantis vien nuojauta palaipsniui atmerktum žvilgsnį į dvi ar tris dienas po rytojaus?
- Eimi? Tai aš aiškiaregys ar ne?
- Tu keistenybė, mažiau...
Keistos mintys apie nekasdienius dalykus jo lyg ir nekankindavo. Kaip kažkada viso ko stebuklingo paaiškinimas buvo Ponas Dievas, bent jau tiems, kas svajonėse regėdavo save pasiekiant žemės kraštą... taip nuo pat pirmos klasės magijos kristalai Eimantui tebuvo vien fantazijos išdava, nieko bendra neturintys su cheminėmis reakcijomis, fizikos dėsniais, konstantomis, evoliucija. Ir tai atrodė teisinga, akivaizdu, neperkreipiama. Kiekviena dalelytė turi neigiamą arba teigiamą krūvį, sklando sava kryptimi, yra traukiama arba stumiama. Paprasti klausimai turėjo paprastus, mokslinius, paaiškinimus.
Din...
Tik dabar prieš nosį linguojantis varpelis neturėjo jokio konkretaus ir tikslaus paaiškinimo, net grindžiamas buvo vien nuojauta ir ilgesiu, bei ramybės troškimu. Kaip ir plaktuku suvarpytas prietaisų skydelis, ar tas keistas suvokimas, jog esi tamsoje, kiek juodesnėje nei ji turėtų būti natūralios gamtos namuose, nes pasilenkęs tave akylai stebi Dievas, tik nemato, nes uždengia menką padarą savo šešėliu, o Dievo šešėlyje nuolat nutinka kažkas siaubingo.
Din...
Tas Dievo šešėlis tiesiog susikoncentravo aplink dabartinę jo buvimo vietą... šalia pakelės užeigos, kurią klaustrofobiškai gniaužė tvirtas, mėlyno ledo sluoksnis.
Eimantas pravėrė dureles... kojos iki kelių paniro į sniegą. Tada visu kūnu pajuto įtampą. Išgirdo kaip traška vėjo iškreipiami miško medžiai, kaip už nugaros girgžda kažkieno presuojamos pusnys. Jis metėsi pirmyn, bet kūnas pasirodė apgailėtinai lėtas. Pūga tiesiog spaudė ir klampino. Kažkurią akimirką jo viduje paniškai užstaugė siela: VIDURYS. Jis kapstėsi sau kelią rankomis, mėgino kojas kelti kuo aukščiau ir nė sekundei nedelsti vienoje vietoje, kaip kažkada jį mokė tėvas, kai jiedu slidinėjo Karpatuose ir jų vos nenušlavė kalnų uolas drebinanti griūtis. Net nukritęs ant šono, Eimantas nesustojo, už nugaros sniego girgždesys darėsi vis aiškesnis, kartais jį pertraukdavo gargaliuojantis alsavimas ir neaiškus garsas, kažkuo primenantis aukštos įtampos laidų trumpą jungimą, kai šie kibirkščiuoja išsilydžiusio metalo blykstėmis. Jis šliaužė, sniego vėsa buvo atstumianti ir adatomis badė pirštų galiukus.
Po to kaktą perliejo bukas ir erzinantis skausmas. Suvokęs, jog galva rėžėsi į užeigos duris vaikinas isteriškai sukikeno. Atsistojo ant kojų ir sekundei sustingo...
Kad ir kaip to nenorėjo pripažinti, visgi jį besivejanti garsų ir šiurpo iliuzija buvo kiek realesnė nei vien vaizduotės, ar fantazijos vaisius. Netrukus tai buvo įrodyta fiziniu skausmu: kažkurią akimirką jis pajuto nejaukų kutenimą ties kaire ausimi, tokį, lyg kas žaistų su nudžiuvusia smilga. Ir iškart sekė skausmingas dygsnis... kažkas tamsoje išplėšė kuokštą plaukų iš jo skalpo.
Eimantas suklykė nerdamas pro atlapotas užeigos duris, bet suklupęs ant slenksčio vėl nuvirto, tik šį kart ne į sniegą, o ant tvirtų, medinių grindų.
Jis pakėlė galvą ir apstulbęs sustingo ties vaizdo forma atsivėrusia jo regėjimui: priešais driekėsi juodas tamsos tunelis, o toje tamsoje judėjo neišryškinamos formos, tunelio gale... apšviesta raibuliuojančios šviesos, scenoje stovėjo ji. Eimantas pamėgino nuryti seiles, bet vietoj to, į gerklę susmigo kažkas aštraus ir sauso. Ar jis šito tikėjosi? Ar prieš gyvenimo pabaigą galima tikėtis, jog peržengus ribą... naivus protas atlaikys amžinybės vaizdą?
- Tu matai mane tik naktimis... net negali tiksliai pasakyti graži aš tau ar ne. Nes nuolat būni nuvargęs. O kas jei dieną-esu varlė? Ar kur nors radęs mano odą... ar sudegintum ją, trokšdamas manęs vien moters pavidalu?
Tada jiedu glaudėsi nuogais kūnais, Eimantui atrodė, kad kažkuri jo dalis nyksta, tirpsta joje. Jis mėgino tamsoje įžvelgti moters veidą, bet įstengė tik jausti jos kvapą ir šilumą. Nesuvokdamas kur link veda toks klausimas, negalėdamas nuspėti jos veido išraiškos, jis pajuto klaikią baimę... lyg laikinumo nuojauta pranašiškai pleventų kutenančiais drugelio sparnais, kažkur arti sielos; jis pajuto kaip ilgesys įsiskverbia iki pat stuburo nervų šaknų ir dirgina juos panikos gaidelėmis.
- Nežinau ką atsakyti... nebent tai, kad jei prireiktų, tikrai šieno kupetoje rasčiau tą prakeiktą adatą... Rasčiau dėl tavęs.
- Žinai, kad sužinotum apie adatą tektų permiegot su ragana... miške.
Eimantas krūptelėjo kai prisiminimai šiurpu nubėgo nuo kūno. Mergina stovinti ant scenos spragtelėjo pirštais ir iš tamsių tunelio skliautų pasipylė padrikai besirangantis saksofono griausmas. Gal net kelių pučiamųjų, tik melodija staugė kaip nesuderinta aršaus bliuzo srovė, tekanti iš nykumos, iš erdvės, kurioje kiekviena forma skleidžia savo veidrodinį, it kortos, atspindį. Ji priglaudė lūpas prie mikrofono ir išleido trūkinėjantį klyksmą... tai nebuvo koks nors konkretus žodis, turintis prasmę ar apskritai reiškiantis ką nors. Paprasčiausias, ilgai trunkantis klyksmas, susiliejantis su orkestru ir į šiurpo geluonis sutraukiantis kiekvieną plauką ant kūno.
Eimantas beveik neabejojo, kad kraustosi iš proto, jau galėjo pasakyti ir kada tai prasidėjo. Jis užsidengė ausis delnais ir pats pradėjo staugti, iš visų jėgų mėgindamas savo rėkimu užgožti klausą plėšantį merginos plyšavimą. Jis kaukė tol kol plaučiuose baigėsi deguonis ir jam prireikė gurkšnio oro, tada išsižiojo ir atsimerkė...
Į jį kiek sunerimęs ir nustebęs iš už baro prekystalio spoksojo senyvas barmenas. Jis kramtė gumą ir kartais delnu nubraukdavo besikaupiančius prakaito lašus nuo idealiai nuskustos plikės. Eimantas beveik kapituliavo. Staiga pasikeitęs vaizdas turėjo realybės prieskonį, bet niekaip nepaaiškino kur dingo tunelis ir scena. Jis įtarė, jog po sekundės kitos jo nervai nebeišlaikys supresuoti beprotybės egzistavimo, kuri pamažu pančiojo kiekvieną jo sielos užkaborį ir galiausiai jis pasikabins... nesvarbu kur. Svarbu tik kablys ir sumautai tvirta virvė.
Eimantas pakilo ant kojų.
- Tai staugiam, ponas, ar ne?
- ...?
- Esu matęs ir originalesnių pasirodymų. Prieš metus vienas bernas įlėkė nuogut nuogutėlis ir užšokęs ant baro suklykė: MYLIU. Ką jis ten taip mylėjo nesužinojau, tik nutėškiau jį nuo baro, ištempiau lauk ir sugrūdau į šiukšlių konteinerį. Va taip, ponaiti. Nepaisant savo amžiaus turiu nemažai jaunatviškos smarvės: - jis atraitojo baltų marškinių rankovę ir parodė stulbinančiai išryškėjusius bicepsus. - Tai elgsimės gražiai ar mesti jus lauk?
- Bokalą alaus. - svirduliuodamas iki baro Eimantas galėjo prisiekti: iš lauko užeiga atrodė maža ir sukrypusi, bet viduje ji buvo milžiniška ir nykiai tuščia, be lankytojų, net alumi čia nekvepėjo, viduje nebuvo jokio kvapo. Negyva vieta?
- Čia kitas reikalas, sūnau...
Alus iš čiaupo varvėjo į bokalą sudarydamas lengvos putos karūną. Eimantas vis labiau klimpo į baimės ir nevilties liūną. Kol artinosi prie baro, užeigoje nepastebėjo nieko, nei stalų, nei kėdžių, nei lankytojų. Viduje viešpatavo tyla. Gaudžianti netikrumu... vaikystėje su seserimi jis dažnai statydavo palapinę: tarp dviejų kėdžių atlošų ištiesdavo didelius mamos ir tėvo paltus, vien tam, kad jaustųsi kažkur iškyloje, gamtoje, prie ežero. Bet būnant viduje, jis suvokdavo tai kaip apgaulę, netikrumą, žaidimas virsdavo nuobodžiu laiko stūmimu. Ir užeigoje jį apgaubė panaši nuotaika, jog viskas dirbtinai sukurta, suręsta vien tam...
Mintis nutraukė už baro butelių su alkoholiniais gėrimais pakabintas veidrodis ir jame lūkuriuojantis jo paties atvaizdas. Tiksliau tai, kas buvo už Eimanto nugaros: jis pamatė keletą lankytojų, sėdinčių prie stalų, kuriuos dengiančios staltiesės driekėsi iki pat grindų. Vaikinas išsitraukė varpelį ir palingavo jį. Jokio garso. Pasilenkė į priekį ir vėl palingavo. Nieko. Jokio skambesio. Tik alaus bokale pokšinti puta, vėjo aimanavimas už pastato sienų ir realumo pobūdį įgaunantis baro lankytojų šurmulys. Lankytojų, kuriuos jis pamatė neiškart.
Eimantas pakėlė akis į viršų. Užeigos lubos buvo iš poliruoto žalvario, jų švytėjimas iškreipdamas atkartojo baro įvykius. Nereikėjo daug laiko, kad suvoktum: esi patalpos centre, nuo visų sienų iki tavęs kaip taško lygūs atstumai, baro briaunos it trikampio smaigalys nusitaikė tiesiai į tave... tu VIDURYS, centrinis vienetas, privestas aplinkybių žaismo, atsitraukimo keliai nukloti sniego pusnimis, praeities regėjimais, kurie lyg vanduo nyksta dabarties sausroje. Jis jautė kaip tirštėja Visagalio šešėlis, užklojantis paskutinius šviesos brūkštelėjimus.
-    Alus, ponas.
Eimantas paėmė bokalą, bet netrukus pastatė jį atgal. Skysčio spalva buvo raudona, kvapas pykinančiai salsvas.
- Gerk...
Patalpą pamažu aptraukė sutemos. Jis galėjo regėti tik senio akis, kuriose švytėjo absoliutus visko žinojimas. Barmeno veidas lyg ištirpo prieblandoje, liko tolygiai griaudžiantis alsavimas ir kūną stingdanti akių galybė. Eimanto viduje kažkas klykė, staugė, blaškėsi.
- Gerk iki dugno, vaiki.
Sukaupęs valios jėgas Eimantas pasuko galvą į lubas: dabar keturi baro lankytojai stovėjo už jo nugaros. Vaikino ranka sugriebė bokalą ir pakėlė jį iki lūpų. Čia kraujas, sumautas mano kraujas. Kvaila mintis atsidūrė ties ta prisiminimų riba, kai pirmą kart virš savo lovos, tamsoje pastebėjo besiplečiančias sidabrinio voratinklio gijas, ant kurių žaismingai tekėjo iš gatvės krentanti šviesa. Tada pajuto skausmą, delnuose, šonuose, žemiau kelių, po to jį visą nusėjo skausmo priepuoliai ir paskutinė suvokimo akimirka kuždėjo: mane siurbia...
- Gerk.
Smūgis į saulės rezginį parklupdė ant kelių. Veidrodinis lubų atspindys rodė aplink Eimantą sustojusias žmogystas įnirtingai besistengiančias užkapoti jį kojų ir rankų smūgiais. Mintys kažkur nuplaukė ir sustingo. Skausmai grįžo, kaip ir kraujosruvos. Lyg ir viskas ėmė įgauti prasmę...
- Temkit jį urvan.
Eimantą sugriebė už kojų.

Jį kažkur tempė. Per neobliuoto medžio grindis, į lauką, per sniegą, girgždantį ir purų, tempė ilgai, taip ilgai, kad aplink neliko nieko tik tamsa ir vos akimis apčiuopiamas sniego baltumas. Eimantas bandė susikaupti, bet mintys niekaip nesugebėjo rasti jokių logiškumo užuominų, jokių klausimų ar teorijų, nieko, visiška tuštuma ir baimė.
Jis bijojo. Tą suvokė aiškiai ir nenuginčijamai.
- Atidaryk...
- Kur, po galais, tas žiedas?
- Po sniegu, kvaily, greičiau. Nesinori čia trepsėti visą naktį, judink savo nupenėtą pasturgalį.
Šaltis pamažu tempė atgal į suvokimo gniaužtus. Eimantas sugebėjo net įkvėpti gaivaus oro, pajusdamas kaip pustomos snaigės malonia vėsa limpa prie liežuvio. Kodėl jis kaip paskutinis kvailys užsuko į šitą prakeiktą vietą?
Dar po sekundės jį užvaldė panika ir siaubas: Eimantas gulėjo ant šono, jis sunkiai suvokė aplinką, gal dėl nepakeliamo skausmo pilvo srityje, gal dėl tamsos ir snaigių sūkurių... bet visgi akys sugebėjo iš persikreipusios nakties tamsos išplėšti dviejų žmogystų siluetus: storulis ir neūžauga rankomis kasė sniegą.
- Štai... radau.
- Trauk... greičiau. Jis atsigauna.
Eimanto ausis pasiekė ilgą laiką nevarstytų vyrių girgždesys. Jis sugebėjo pakelti galvą ir pažvelgti... į urvą, kuriame nematė nieko, nebent tik bauginančią juodumą.
Tada jį čiupo už kojų ir jau kitą akimirką jis kabėjo žemyn galva virš aklinos bedugnės, iš kurios sklido salsvas pelėsių tvaikas.
Juk nepaleis?
Tačiau netrukus jis smigo žemyn...

a)

Nuobodulys kai lauki ne kažko konkretaus, o tiesiog juntamo laiko pagreičio, įgauna kiek kitokią reikšmę nei įprastas nuobodulys. Iš pradžių jis atmintinai išmoko reklaminių brošiūrėlių, margaspalvėmis adatėlėmis prismeigtų ant ligoninės sienų, tekstus. Nieko įdomaus, tik žiovulį sukeliantis melas brukant skiepus nuo erkinio encefalito, nuo gripo, kramtomą gumą nuo rūkimo, piliules nuo skausmo, antiseptikus, net metadoną ar neštumo testus. Vientisa, neįdomių, nuobodžiaujančių žodžių masė.
Kai atsibodo reklamų devizai, jis skaičiavo plyteles, kurios dengė ilgo koridoriaus grindis. Skaičiavo kiek kartų per minutę mirkteli pailgas šviestuvas, kreiva prizme pakabintas virš jo galvos, net nugaišusių muselių kūnus: juodais taškeliais nusėdusius abažūrą. Kartais dirstelėdavo į laikrodį ir pasiduodavo nusivylimo bangai, mat darydavo tai kas minutę ir jį apgaubdavo plona suvokimo plėvė, erzinančiai dvokianti visiško nebuvimo dvoku.
Jo veidas po kauke tekėjo prakaitu, niežtėjo. Vienintelis gausmas galvoje tarsi meldė, jog sekanti akimirka iškreiptų erdvę, iškreiptų ritmą, kuriuo tiksi sekundės, lyg blykstelėjus žaibui pasikeistų kiekvieno šešėlio tonai, kvapas ar kuždėjimo aidas. 
Šlepečių šiurenimas pasiekė Eimanto ausis jam ketinant nusižengti taisyklėms ir budėjimo metu nusiimti nepatogią kaukę. Jis nuleido dešinės rankos plaštaką ant tarnybinio ginklo dėklės, atsegė ją. Pats abejojo ar sugebėtų reikalui esant nustumti saugiklį į laisvą padėti ir pasinaudoti kulkos viršgarsiniu greičiu. Jis kartais įsivaizduodavo metalą skriejantį ir kaistantį iki raudonumo, kol šis čirškėdamas praskrodžia žmogaus odos apsauginį sluoksnį ir vėsta vidaus minkštime, vėsta kraujo temperatūroje. Vizija trukdavo neilgiau nei sekundę, tačiau to užtekdavo, kad kiekvienas jo plaukas atsistotu piestu.
Jis lėtai nusekė žvilgsniu šlepečių pusėn, jos buvo akinančiai baltos, steriliai primenančios ką tik pražydusias alyvas, kuriose apgirsta po žiemos šalčio atsibudusios bitės ir tingiai alpsta nuo žiedadulkių... Budinti gydytoja? Ji ėjo energingai, buvo per jauna tūnoti naktimis blokiniame pastate, kad žurnale konstatuotų pacientų mirtis ir jų pabaigos priežastis. Ne daugiau nei trisdešimt. Juodi plaukai krito žemiau pečių ir bangomis kartojo žingsnių tembrą. Vienas du, vienas du. Šypsena moters veide davė po duobelę kiekviename skruoste ir Eimantas suvirpėjo pajutęs seksualumo proveržį absoliučiai netinkamoje atmosferoje ir vietoje. Tokių momentų lauki kažkur gatvėje, gal autobuse, gal prie upės krantinės, bet tikrai ne šalia komos būsenoje gulinčio žmogaus palatos durų, su ginklu prie diržo ir alergiškai niežtinčiu veidu. Eimantui pasirodė, kad baltų šlepečių padai neliečia koridoriaus grindinio ir ji skrenda... angelas? Ne. Angelai realūs tik tiek, kiek pačiuose sapnuose juntamas jų šventumas...
Dabar jis suabejojo ar nori, kad jo pamaina pasibaigtų kuo greičiau ir atvykęs porininkas paleistų jį namo? Gaudyk kiekvieną sekundę šalia būtybės, šalia jos skruostų, nes kiekviena sekanti akimirka keičia ateitį, judesys trunkantis tik mirksnį, garsas neilgesnis nei nukritusio lašo pokštelėjimas kažkur nakties akiduobėje –visa tai virsta amžinybe jei gyveni per trumpai, jei suvoki mylėjęs kai durys užsiveria, jei pasiklysti akimirkose ir sugebėjimas sugauti jų svarbą tampa tolygus aklam nuoboduliui.
Viduje Eimantas tik nusikeikė. Poetiškos mintys jo nelankė... Nuo mokyklos suolo laikų? Nuo tų dienų kai įsmukdavo į paskutinį suolą ir rašydavo eiles, ne kam nors konkrečiai, bet savo svajonėms, apie pirmus bučinius, apie dangaus kerteles, kuriose nėra nieko tik plakantis lietų meilės šnarėjimas, toks lengvabūdiškai laimingas, išnykstantis drauge su pasirodžiusiais nakties šešėliais.
- Labai atsiprašau. Privalau patekti į vidų. Pareiga, neužtruksiu ilgai, privalau užrašyti duomenis į žurnalą. - Eimantas prisimerkė. Budinčią gydytoją jis regėjo pirmą kart, nors ji atrodė kur kas artimesnė, nei ilgus metus jo aplinkoje besisukiojantys draugai ar pažystami. Moters veide nebuvo jokių priešiškumo linijų, tik nuoširdi šypsena ir duobelės skruostuose. Jos vardas buvo Emilija, tai išskaitė kortelėje su raudonu kryžiumi. Pavardė jam neberūpėjo, Eimantas žinojo, jog ji negali kenkti, tokie žmonės kaip Emilija tik užveda ir pakrauna, bet tikrai nekenkia ir nieko neskaudina.
- Tik nedarykite greitų judesių... juokauju. - po velnių. Tai pats kvailiausiais mėginimas nuraminti įtampa viduje kokį tik Eimantas kada nors yra išleidęs iš savo lūpų. Emilija pritariamai linktelėjo. Jos reakcija į pokštą buvo mandagiai kukli. 
- Kai sutvarkysiu pirmos svarbos reikalus, kuriuos man pavedė vyriausiasis gydytojas... atnešiu jums kavos. Nelabai sveika, bet naktinėje pamainoje apie sveikatą mažai galvoju. Paprasčiausiai atsikratau mieguistumo.
Jis pasislinko į šalį, gal kiek nerangiai. Jam atrodė, kad nuo keistos, seksualiu potraukiu persunktos įtampos girgžda kiekvienas sąnarys. Net dantys įsikibo į vienas kitą, traškėdami emaliu.
- Ačiū, - padėkojo Emilija ir be garso įsmuko į palatą. Eimantas sunkiai nurijo seiles. Tik kai už jo nugaros pasigirdo spynos šerdelės spragtelėjimas, jis suvokė, jog neuždavė nė vieno kontrolinio klausimo, net nepasiteiravo Emilijos licencijos numerio. Velniop, niekas ir niekada to nesužinos, nebent jo saugomas asmuo netikėtai pakratytų kojas ir prasidėtų tyrimas dėl kokių priežasčių tai nutiko. Bet Emilija rodėsi per daug taikinga ir paprasta būtybė, jog nuo jos rankos (o gal burtų?) kas nors galėtų atsisveikinti su laiku, su kiekvienos sekundės nykimu ir tuštėjimu.
Bet visgi jis nutarė atsisukti į stiklines duris ir bent jau iš tolo kontroliuoti įvykių eigą... Mat tos visos kalbos, jog moterimis negalima pasitikėti, kartais jam atrodė pagrįstos ir teisingos. Ne todėl, kad jų melas dažniausiai yra tik savisaugos prielaida, o dėl minčių skirtumo, vyro ir moters minčių. Atsisukęs jis krūptelėjo. Emilija stovėjo beveik blakstienomis liesdama stiklą ir jų akys susitiko viename lygmenyje. Kūnas tarsi sustingo, panašiai nutinka tada kai ilgai nemiegojęs krenti į lovą, žvelgi į lubas, pamažu grimzdamas į letargo būseną ir jei tuo metu kas nors skambina į duris, praeina kelios akimirkos kol kūnas paklūsta mandagumo klyksmui, nenoromis pakyla ir šliaužia link įkyriai čirškiančio skambučio...
Bet dabar kelių akimirkų nepakako. Eimantas svirduliavo į šalis, neįstengė net mirksėti, galvoje mintys sulėtėjo kelis šimtus kartų, tiksliau kartojo vos vieną žodį, lyg užstrigusi kompaktinė plokštelė grotuvo viduje. To žodžio jis pats negalėjo niekaip suprasti, buvo bejėgis prieš raidžių sąskambį lydintį aidą. Emilija nusišypsojusi iš balto chalato kišenės pažymėtos raudonu kryželiu ir jos vardu, išsitraukė popieriaus lapelį arba nuotrauką. Eimantas negalėjo garantuoti nei pirmo, nei antro varianto. Teįstengė pastebėti begalę brūkšnelių matomoje lapo pusėje. Emilijos akys ėmė bėgioti, lyg nekantriai skaitydamos kažką labai svarbaus. Tada ji priėjo prie paciento lovos ir atitraukė ją nuo sienos, beveik į vidurį palatos. Mergina apsidairė aplink. Minutėlę pirštais trynė kaktą, tada nuo sienų atitraukė ir kitus daiktus buvusius palatoje: dvi lankytojų kėdes, stalą ant kurio nuobodžiavo grafinas iki pusės pripiltas vandens, ant ratukų stumdomą spintelę ir net senamadišką pakabą rūbams. 
Aš pavargęs, sumautai pavargęs nuo mane užkerėjusio nuobodulio, nuo adrenalino stokos. Ką ji daro? Tai kažkokia keista procedūra, kurios prasmę galima suvokti tik kelerius metus prasėdėjus medicinos fakultetų auditorijose, skaitant storas knygas, kuriose apstu lotyniškų išvedžiojimų, kad juos suprastų visų šalių medikai. Ir man tikrai reikia kavos...
Tas keistas sąstingis pamažu atlėgo. Eimantas kažkur paliko laiko nuovoką, bent jau jam pasirodė, kad nejudėdamas išstovėjo kelias valandas. Emilija mirktelėjo akį, padovanojo šypseną ir pamojavo ranka. Jis mėgino atsakyti tuo pačiu, stengėsi pamojuoti, tačiau ranka atrodė nutirpusi, lyg jis visą naktį būtų nepatogiai snaudęs ant medinio suolo ir kūnas tarsi atsisakė klausyti.
Eimantas mėgino prisiminti ar dar kada nors gyvenime jautėsi panašiai: nerangus ir silpnas, visiškai neturintis nei jėgų, nei noro judėti... Kartą per pratybas jis turėjo nubėgti trisdešimt kilometrų, su užduotimi susitvarkė lengvai, net pats savimi stebėjosi. Tą dieną grįžęs namo jis į vonios dugną pribėrė ledo kubelių, pripylė vandens ir įmerkė kojas. Jau po sekundės pasijuto atjunktas. Užsimerkė. Tegalėjo įsivaizduoti ilgą, fosforinę liniją, tamsoje besitiesiančią iki begalybės. Jis girdėjo kaip vandentiekio sistemoje kriokia oro pūslės, kaip už sienos, dušo kabinoje dainuoja kaimynas, kaip kažkur tolybėse gaudžia varpai, kaip kelis kart skamba jo telefonas, kaip kažkas beldžiasi į duris. Jis gebėjo skirti garsų reikšmę ir pavidalą, bet kūnas atsisakė menkiausių pastangų bent iš dalies reaguoti į erdvę virpinančias gaidas. Kai atsitokėjo surėkė iš skausmo: jo kojos buvo mėlynos...
Emilija priėjusi prie be sąmonės gulinčio paciento paėmė jo ranką ir žvelgdama į laikrodį tikrino jo pulsą.
- Graži? Po galais, tau net seilės nutįso...
Eimantas pašoko išgirdęs porininko balsą. Šis stovėjo su fotoaparatu rankose ir lingavo kaukėtą galvą.
- Jei nori gali pora kartų ją nukept. Pasididinsi nuotrauką...
- Jei tu čia, aš einu ilsėtis.
- Nė velnio. Gavau įsakymą iš kontoros.
- Kokį?
- Aš lieku prie lavono. Tu trauki į mašinų stovėjimo aikštelę ir fotografuoji kiekvieno automobilio numerius. Po to juos kriminalistai tikrins savo duomenų bazėje: mėgins aiškintis ar kokie nors įtartini tipai nesisukioja aplink ligoninę kol šitas komos būsenoje. Keista byla ar ne?
- Kodėl?
- Jis išsilupo sau akis...
- Kas?
- Tas sumautas gaujos vadeiva. - porininkas galva linktelėjo į komos būsenoje gulinti vyrą. Eimantui pasirodė kiek neįtikėtina, kad žmogaus sau išsiluptų akis. Tačiau netrukus pastebėjo kruvinus raiščius ant vyro veido ir viduje pajuto pasibjaurėjimą.
- Ką dar girdėjai apie bylą?
- Kol kas gandų dagiau nei faktų... Žinau, jog berniokas dingo prieš savaitę, iš namų. Jo sugyventinė buvo išvažiavusi aplankyti mamos, kai grįžo į nuomojamą butą, tai rado balas kraujo, o prakeiktas tipelis buvo dingęs. Ji sukėlė visus ant kojų: gimines, policiją, net gaują. Septines dienas jokių žinių. O aštuntos rytą skambutis į duris. Girdėjau mergaitė vos nenualpo. Ji atidarė tikėdamasi gerų žinių: o ten va tas, nuogut nuogutėlis, kruvinas, atkiša jai delną atspaudžia pirštus, o ten akys. Jo akys. To gyvulio akiduobės buvo tuščios. Jis tepasakė, jog tik aklas jis negali, matyti: VIDURIO.
- Bjaurokai skambanti istorija.
- Dar ne viskas...
- Dar kas nors bjauraus?
- Teismo ekspertai mano, jog jis buvo prikaltas.
- Ta prasme?
- Na kaip Jėzus. Prie kryžiaus. Jį kažkas kankino.
Eimantas pagalvojo, jog neiškentęs apvems porininką. Skrandis suvirpėjo kelis kartus suurgzdamas kaip po sunkių išgertuvių.
- Tai ką ten veikia tokia lėlytė?
- Ji budinti gydytoja... nakties budėjimo rutina.
- Ar visose palatose toks sumautas dizainas?
- Nežinau. Einu darbuotis.
- Judink pasturgalį.

b)

Nuotraukos palauks. Eimantas nufotografavo kelis automobilių numerius, bet suerzintas foto blykstės, kurios niekaip negalėjo išjungti, sustojo. Jautėsi kažkaip kvailai, it tamsoje slankiojantis, vienišas žaibolaidis, į kurį be perstojo trenkia žaibas. Patyrinėjąs kamerą prisipažino sau, kad be kieno nors pagalbos jis pats nesusitvarkys. Vienintelis dalykas jam nesvetimas buvo žyma apie aštuonis milijonus ryškumo taškų. Gana daug... na bent jau jam taip atrodė.
Jis nusiėmė nepatogią kaukę. Mėgino nuvyti mintis apie nuogą nusikaltėlį, kurio oda teka kraujas ir kumštis lėtai atgniaužia išluptus akių obuolius. Tačiau to padaryti nesisekė. Jo niekada nedomino kriminalinės bylos, gilintis į svetimas nuodėmes atrodė atstumiančiai nepatrauklu. Jau nekalbant apie bylas kai atimama gyvybė ar sužalojamas žmogus. O motyvas dažniausiai būna labai smulkmeniškos reikšmės. Todėl Eimantas pasirinko specialųjį būrį, gal mokėjo jam mažiau, tačiau jis turėjo pastovų darbo grafiką, kuris sutrikdavo tik ypatingais atvejais... niekas iš žmonių, jam atliekant savo pareigą, nematydavo jo veido.
Tačiau ar įmanoma dėl kažkokių priežasčių išplėšti savo regėjimo organus?
Pamišimas?
Kas priveda žmogų prie beprotystės? Aplinkos ratas, kuris sukasi ir keičiasi, čia greitėja čia sulėtėja, turi prie visko prisitaikyti, prie greičio, ritmo, tėkmė negali būti išardyta. Jei vienas rato stipinas išsineria kiti susipina, susimaišo, tobulas gausmas virsta gergždžiančia maišalyne. Yra labai mažai laiko viskam subalansuoti arba patekti į balansavimo pagreitį. Jei nespėji grįžti į rikiuotę, regi smulkmenų daugiaprasmiškumą, tada paprasta kasdienė rutina pasiduoda šviesos konstantai, bet tu nepajėgi įsijungti į visumą ir...
Išlupi sau akis?
- Nesąmonė...
Prie ko čia vidurys?
- Apie kieno vidurį apskritai kalbama?
Vidurys gali būti bet kur: termometro vidurys yra nulinė padala, laikrodžio-ašis laikanti rodykles, dienos vidurys aukščiausias saulės patekėjimo lygis, vidurdienis, kambario vidurys-dviejų įstrižainių išvestų iš priešingų kampų susikirtimo taškas, yra net visatos ar žemės vidurys, laiko vidurys, gyvenimo vidurys, kūno... Jei konkrečiau, tai nuo vidurio kažkas prasideda, arba baigiasi iki jo, vidurys gali būti centrinė įvykiu atžyma, laikančioji sistema, erdvių susikirtimo dėmuo, kūną perdurianti smaila, kietesnė substancija. Arba beprotybės šaltinis?
- Taip... po velnių. Surandi sienos vidurį ir trenki ten smegenų lizdą, pabyrą šakos ir tu medis, žydintis pavasarį, o kitais metų laikais tave obliuoja sanitarai.
Eimantas sukikeno ir nukrito į ligoninės kiemo nepjautą žolę. Per drabužius iki odos prasismelkė rasos vėsa, gaivinanti ir tykiai raminanti įaudrintą vaizduotę. Virš giedros nakties skliautų kabėjo žvaigždynai, blankus paukščių takas taip pat galėjo būti visatos viduriu, o gal kraštu, o gal pačia visata, šito jis niekaip neatsiminė ir nenorėjo, pakako vien dangaus grožio ir didybės.
Ir kavos kvapo...
- Matau jūsų veidą... ar tai blogai?
Emilija į šešėlį panardino dalį to ką per šešias dienas sukūrė Visagalis.
- Ne... nebent ketini elgtis blogai. Aš baudžiamoji įstatymo ranka.
- Aš Emilija, turbūt spėjai perskaityti. Pamačiau tave per langą... nelabai suvokiu kam fotografuoji automobilių numerius ir man tas nerūpi. -ji gūžtelėjo pečiais ir pridūrė: - pietų pertraukėlė. Keistai skamba tie žodžiai vidurnaktį: pietų pertraukėlė. Lyg neįmanoma teorija apie poilsį.
- Mano vardas Eimantas... ir gerdamas kava aš elgiuosi kvailai. Rodos, kalbu kvailai...
Emilija tik linksmai nusijuokė.
- Ne. Prajuokinai... ar visi kaukėti vyrai tokie juokdariai?
- Stengiamės, tik juokais galima atsiginti nuo moteriškų kerų.
- Arba juos pritraukti.
Mergina vėl nusijuokė ir po akimirkos pabandė susitvardyti.
- Nebeprisimenu, kada turėjau tokią linksmą naktinę pietų pertrauką. Į sveikatą...
Eimantas dėkingai priėmė kavos puodelį, Emilija klestelėjo šalia ir išsitraukė cigarečių pakelį.
- Nori?
- Duok vieną. Nedarau to dažnai, bet kartais save nuodiju.
- O aš vis metu ir metu. Nesigauna. Ištempiu savaitę, kartais dvi, ir vėl į senas vėžias. Užteko valios kalti mokslus, o žalingo įpročio nesutvarkau. Lyg nenorėčiau...
- Sako padeda jei valgai saldainius.
- Taip, bet tada užpakalis pradeda lipti ant nugaros...
Dabar nusijuokė Eimantas.
- Ir aš kartais būnu šmaikšti.
- Labai pavargai?
- Sunku... vis dar mokausi. Gyvenimas bėga šuoliais, veidas sensta, kartais atrodo, jog tirpstu, jog nieko nemyliu tik bėgimą pirmyn, tarsi ten kas lauktų, kažkoks stebuklingas prizas. Tik žinau, jog ten nieko nėra, tik noras kažko siekti, bet nei pats procesas... o ir greičiausiai rezultatai, neduos nieko teigiamo. Brrrrr  na ir įsivažiavau.
- Visi mes mąstom panašiai. Tik sustot nenorim. Taip praeina gražios akimirkos.
- Nemaniau, kad pokalbis užsimegs taip lengvai.
- Aš net nesvajojau apie pokalbį.
- Baik.
- Ką?
- Kai kurie vyrai turi dovaną: jie ištaria tai, ką nori moteris išgirsti ir priverčia ją atskleisti savo paslaptis. Tai blogai...
- Nes tada nesijauti vieniša ir kažkur bėganti... atsiranda galimybė sustoti?
- Juk sakiau: liaukis.
- Pradedu tave erzinti? Tai geras požymis...
- Koks dar... požymis?
- Vienatvės užpildymo.
Emilijos kišenėje suvirpėjo mobilaus telefono žadintuvas. Ji nusviedė nuorūką. Eimantas iš netikėtumo krūptelėjo ir apsiliejo kava. Ji nutildė garsą ir vis dar švytėdama duobelėmis skruostuose pasakė:
- Pareiga. Bėgu.
- Taip sklandžiai įsibėgėjo pokalbis, o tu dingsti.
Emilija jau buvo atsistojusi ir paskubomis tolo nuo Eimanto. Sekundei ji sustojo ir riktelėjo:
- Norėsi... susirasi.
Norėsi? Eimantas pasikasė pakaušį... tas jos „norėsi“ pasirodė toks daugiareikšmis, kad vaikinas net švilptelėjo. Tai lyg kažkas iš pasakos, o gal iš istorijų apie svajones, apie norus, kurie lyg anglies dioksidu aptraukti oro burbulai subliūkšta nuo slėgio, o gal nuo to, kad vien „noro“ kartais nepakanka...
Dar jis pagalvojo apie kavos skonį, nė kiek ne kartų, bet maloniai saldų ir apie dangaus gaubtą virš miegančio miesto, kuriame buvo tiek daug, nors jo manymu ta šviesų stichija privalėjo liepsnoti kur kas stipriau. Tik dabar jis suvokė: kažkas yra ne taip, ne visai natūralu. Bet kas?
Eimantas pajuto kraują stingdančio šalčio prisilietimą. Žvaigždės prigeso. Tuo jis neabejojo. Nuovargis? Regėjimas? Jis sukando dantis ir ilgam įsispoksojo į dangų.
Žvaigždės mirksi, visada. Jos neturi pastovumo ryškio. Šviesa, dėl nuotolių, nuo dangaus kūnų tekėdama per dujų, šiukšlių, o gal net laiko erdves, turi savybę ryškėti arba silpnėti, nors greitis išlieka vienodas, bet ryškumo tembras kinta, žmogaus regėjimas tai užfiksuoja vienu vieninteliu pavadinimu: mirksėjimas. Dangaus kūnai dėl to atrodo gyvi ir paslaptingi. Tačiau tą akimirka danguje buvo įsiviešpatavusi slogi ramybė: tolimi saulių, kvazarų, nykštukių ir milžinių spiečiai atrodė lyg uždengti šešėlio. Šešėlio, kuris jų šviesas pavertė numirusiais taškais.
Eimanto veidu nubėgo vėsa dvelkiantis vėjas. Kartą, dar būdamas vaikas jis žvelgė į obuolį, kabantį ant medžio šakos. Tada mintyse sau pasakė:
- Suskaičiuosiu iki dešimties ir obuolys nukris.
Po skaičiaus „devyni“ vaisius paveiktas žemės traukos smigo žemyn.
- O dabar suskaičiuosiu iki dešimties ir nutiks kažkas blogo... vienas... du... trys... keturi... penki... šeši... septyni... aštuoni... devyni...
Šnarėjimas iškart pasiekė jo ausis. Tas garsas sklido iš kairės pusės, o padaras skleidžiantis garsą buvo ne daugiau nei per metrą į kairę nuo Eimanto. Vaikinas neskubėdamas nuleido ranką ant pistoleto dėklės, atsegė ją. Kūnu tekėjo bjaurus siaubo šiurpulys. Toliau viskas vyko akimirksniu: jis atlaisvino saugiklį ir pašokęs ant kojų nusitaikė į...
Ligoninės pievelėje dygo dvi jauno erškėčių krūmo šakelės, silpnuose pavasario spygliuose buvo įstrigusi popieriaus skiautelė.
Eimantas jautė, kad iki šūvio trūksta tik vienos tūkstantosios atmosferos dalies. Į gerklę skaudžiai smigo sausas mėginimas nuryti seiles.
Jis virpėjo.
Grąžino saugiklį į nekovinę padėtį. Rodos, aiškiaregystės teorija tėra tik kvailumo akivaizdus įrodymas. Bet...
Tas popieriaus gabalėlis Eimantui buvo kažkur matytas... bet kur?
Emilijos ir jo akis skyrė tik lydyto smėlio stiklas. Po sekundės ji iš kišenės pažymėtos raudonu kryželiu išsitraukė... nuotrauką arba gelsvo popieriaus skiautę?
Jis pasilenkė ir išlaisvino popierių iš dygstančio krūmo šakų. Kėlė jį prie akių ir iškart pajuto kvapą. Tai nebuvo brangių kvepalų aromatas. Ne. Tokio kvapo apskritai nėra... bet taip kvepėjo Emilija. Eimantas tuo nedrįso abejoti. Jį patraukė ne Emilijos šypsenos duobelės, ne jos noras bendrauti, bet kvapas... kurio neįmanoma apibūdinti kitaip, kaip žudančiai ir naikinančiai patrauklų, raminantį, absorbuojantį, užvaldantį....
- Lėlininkas, čia Barbė, girdi?
Prie ausies prisegta racija suspiegė taip netikėtai, kad Eimantas sugrūdo radinį į kelnių kišenę lyg mokinys slepiantis meilės raštelį nuo įkyrios mokytojos.
- Barbe, čia Lėlininkas... Kokio velnio spygauji?
- Ar gerai gaudaisi tamsoje? Noriu paklausti ar sugebėtum dabar rasti balkoną už kurio durų miega mūsų nukryžiuotasis?
- A... nesąmonė. - Eimantas mintyse apskaičiavo koridorių kryptis į šiaurę, pietus ir vakarus. Tada lifto geometrinę padėtį (nekentė porininko už tokius jo vaikiškus pokštus), ligoninės priimamojo architektūrinę erdvę... – ot velnias, jei teisingai tave supratau, tai iš mano padėties būtų taip: dešinysis sparnas, penktas aukštas, trečias balkonas nuo išorinio kampo. Kas per...?
Dešimt...
Negyvos žvaigždės danguje paslėptos šešėlio... žudanti mintis?
Balkono durys buvo praviros. Pačiame balkone kažkas stovėjo. Bet kas? Šiurpas dabar trūkinėjančiais elektros išlydžiais daužė visą kūną. Nuotolis buvo per didelis, kad blankioje, nakties žibintų šviesoje tiksliai regėtum formos veidą, judantį ties balkono turėklais. Eimantas delsė... Viena iš teorijų buvo, jog porininkas sugalvojo iškrėsti kvailą pokštą, dėl ko jie abu galėjo netekti darbo.
- Lėlininke?
Bet kolegos balsas virpėjo kaip žmogaus siaubingai bijančio, o gal pamišusio. Jis kvėpavo tankiai, kartais atsidusdavo it po sunkių pratybų. Ir Eimantui ramybės nedavė jo paties nuojauta, nežadanti nieko malonaus ar gero.
- Lėlininke?
Jam reikėjo kažkaip pasiekti arba pamatyti tai, kas stovėjo balkone. Mastyk po galais... Netrukus Eimantas jau keikė save, pajutęs kriminalinio skyriaus fotoaparato svorį ant kaklo. Nors jis nežinojo kaip išjungti foto blykstę, bet priartinti vaizdą naktinio matinio režimu buvo gan paprasta.
- Lėlininke... neliko laiko.
Iš pradžių fotoaparato ekranėlyje mirgėjo tik daugybė spalvotų taškų, bent jau tol, kol Eimantas privertė ranką virsti tam tikru pastovumo vienetu. Netrukus sustingo ir jis pats... kažkas nutrūko, gyvenimo paprastumas slepiasi po šydu, kurio pavadinimas: „NIEKAS NEVYKSTA“. Tik žiūrėdamas į kriminalinio skyriaus fotoaparato transliuojamą vaizdą Eimantas suvokė, jog šydą kuriame jis buvo susuptas nuo pat gimimo, lyg į saugumo ir natūralumo kokoną, dabar staiga kažkas perplėšė ir sudegino.
Balkone stovėjo jo saugomas asmuo, su kruvinais tvarsčiais ant akių, komos būsenoje prieš keliasdešimt minučių gulėjas nusikaltėlis, stovėjo ant savo kojų ir mojavo Eimantui ranka. Nors pats Eimantas neturėjo medicininio išsilavinimo, bet šito ir nereikėjo, jog suvogtum: nukankintas ir aklas žmogus, daugiau kaip parą išgulėjęs prijungtas prie gyvybės palaikymo aparatų, aklas, staiga nepakiltų ir nuėjęs į balkoną nemojuotų tau ranka.
Tą darė jo porininkas... Barbė. Jis laikė apkabinęs pacientą per juosmenį kaire ranka, o dešine imitavo mojavimą.
- Iki, lėlininke.
- Po velnių, Tomai...
Netrukus pacientas persisvėrė per balkono turėklus, padedamas Barbės ir krito, kūnas nepasiekė žemės, sutraškėjęs lūžtančiais kaulais pasismeigė ant aukštos, geležinės tvoros virbų. Garsas buvo toks atstumiantis, kad Eimantas pajuto, kaip pilvo ertmėje jau nusistovėjusi kava, staiga virsta rūgšties ekstraktu ir kyla aukštyn.
- Tomai...
- Ką?
- Kas atsitiko?
Eimantas beveik neatpažino savo balso. O ir pats klausimas nereiškė nieko, net smalsumo jame nebuvo, tik baimės ir siaubo virpesys.
- Kas atsitiko? Žinai, esu girdėjęs, jog Kinijoje augina tokį šilką, iš kurio pasiuvus suknelę, šią galima ištraukti per žiedą... mane ištraukė panašiai, lyg kokį daiktą vardan kažko siaubingai pasišlykštėtino. Manyje neliko nieko žmogiška...
- Tomai...? Apie ką...
Po akimirkos Eimantas stebėjo kaip jo porininkas nusiima kaukę išsitraukę tarnybinį ginklą, apžioja jo vamzdį ir nuspaudžia gaiduką. Tomo kaukolės nuotrupos ir per pakaušį išlėkusi kulka suskaldė stiklines ligoninės balkono duris... kūnas susmego kažkur už turėklų.
Eimantas nukrito ant kelių ir bandė sugaudyti po panikos labirintą išsiblaškiusias mintis...

“““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““““

More to be ... ar kaip ten sakoma?