Nudėti Foresterį (2 dalis)

6 epizdoas

Pažvelgiau į seną laikrodį ant sienos: dešimta. Sumokėjęs paskutinius likusius grašius nuėjau prie mašinos. Prieš įeinant į „Gluckin' Bell“ ant šaligatvio nieko nebuvo, tačiau grįžęs atgal, pastebėjau šalia Mustango sėdintį nuskurusį senuką, kuris išsigandęs pažvelgė taip, tarsi norėčiau jį nuspirti kur nors tolyn nuo savo (na, gerai - Foresterio) automobilio.

- Aš tik čia sėdžiu!
- Na, ir? Ar tau ką sakau?
- Na... Ne. Bet... Atrodo, kad nenori, kad čia sėdėčiau!
- O kas man darbo? Sėdi, ir sėdėk.
- Nebijok - nevogsiu Mustango, bet jis tikrai labai dailus.
- Tai, kad jis net ne mano...
- O kieno gi?
- Bičo, kurį vakar nudėjau.

Senis pažvelgė kvatodamas:

- Na, tu tikrai ne iš kelmo spirtas! - susiėmęs už pilvo viena ranka braukė juoko ašarą.
- Taip...
- Tai ką veiki tokį ankstų rytą šiame mėšlyne? - pažvelgė į „Gluckin' Bell“ iškabą.

Kiek padvejojęs, ar verta, atsisėdau šalia ant šaligatvio ir taip pat pažvelgiau į iškabą. Išties... Sumautas tas greitas maistas.

- Vežu jo galvą mafijozams.

Senis vėl ėmė žvengti, tačiau staiga pritilo ir gerai įsižiūrėjęs į mane tarė:

- Baik, sūneli, man gali plyšti pilvas, - ūmai žvilgsnis susikoncentravo ties randu, - regis, būsiu tave kažkur matęs...
- Keista, mane atpažįsta visi išskyrus policiją, - liūdnai šyptelėjau.
- Na, tie nusmurgę farai jau nieko nebepadaro sumautiems galvažudžiams! Pats kažkada buvau faras... Turėjau darbą, pensiją, žmoną... Turėjau viską... - valkatos žvilgsnis nukrypo į tolį.
- Et... Ta  Amerikietiška svajonė. Kad ją kur... Dėl jos galima ir nužudyti, - bandžiau rasti tašką, į kurį žiūrėjo.
- O, tai tiesa, drauguži!.. Mus visus dėdė Semas išmokė kai ko! Jis pasakė: „Viskas šioje šalyje tavo, jei labai nori. „ Tačiau... Tiesa ta, kad mus visus išdūrė! Taip. Pamosavo žilu bybiu tiesiai mums prieš nosį! Tiesa yra paprasta: niekam nebereikia tikrų policininkų, niekam nebereikia tikrų gaisrininkų, niekam nebereikia tikrų gydytojų - mus kviečia tada, kai reikia ištraukti žmonės iš degančių dangoraižių, saugoti svetimą turtą, ant kurio esame skersą dėję, ar turime krapštytis po kažkieno išangę, nes jie negali padaryti to be mūsų, tačiau Semui tai nė motais! Ne, pone!!! Faras nušauna narkomaną ir jis - toks pats, kaip ir tie, kuriuos padėdavo uždaryti!.. - staiga piktas monologas nutrūko.

Senis nusišluostė šviežiai ištryškusias, tik šįkart jau nebe juoko ašaras, ir daugiau nieko nesakė. Pasirodė, kad kažkokia paslaptinga jėga bandė kažką pasakyti šiomis dienomis sutiktų žmonių lūpomis. Kažką, kas atspindi mano gyvenimą.

- Kur buvo tavo namai?
- Čia. Brukline.
- Gyvenot su žmona?
- Taip. Ir sūnumi.
- Kur jis dabar?
- Gyvena kartu su motina ten pat.
- Aplankai juos?
- O ar panašu, kad aš ką nors lankyčiau?
- Tu juk turi šeimą! - nustebau jo akiplėšiškumu.
- Šeimą? Šeimą, kuri mane išspyrė iš namų, kai pradėjau gerti! Šeimą, kuriai manęs NEBEREIKIA!
- Kas nutiko?
- Eik tu velniop!
- Seni, vienintelis būdas, kaip priversi mane iš čia eiti, yra jei papasakosi, kas, po galais, tau nutiko. Aš ne priešas, tik noriu padėti.
- Tikrai nori žinot, koks sumautas mano gyvenimas?
- Tu nežinai, koks sumautas manasis...
- Na, gerai! Nori sužinot, kas buvo? Prašau, tu suknistas žurnaliste! - garsiai atsikrenkštė ir pradėjo pasakoti. - Kartą grįžęs namo iš darbo biržos buvau toks susinervinęs ir pagiriotas, kad netyčia sudaviau Merei.
- Merei?
- Taip. Toks mano žmonos vardas. Žodžiu...
- Ji tave išvarė, ar ne?
- Išėjau pats...
- Kodėl paskui nesugrįžai?
- Nenorėjau daugiau skriausti. Kam reikalingas toks netikša, kaip aš? Manęs tądien velniškai išsigando mažylis Džeimsas... Negalėčiau dabar pažvelgti jam į akis. Nei jo motinai... Niekados.
- Kiek metų tu jau taip? - susirūpinęs pažvelgiau į dredais virstančius senio plaukus.
- Pakankamai.
- Man atrodo, tau pats metas išsiblaivyt ir grįžt namo pas šeimą. Bent paprašyk jų antro šanso.
- Eik tu velniop! Atsirado mat problemų valdytojas!
- Pasakysiu tik tiek, kad esi stuobrys, seni...
- Man nusispjaut į tave, nepažįstamasai. Kas tu toks, kad aiškintum apie gyvenimą? - piktai mostelėjo ranka. - Sėsk į savo prabangų automobilį ir važiuok iš čia neaiškinęs!
- Juk sakiau tau, kad jis - ne mano. - atsistojau pasivalydamas švarką. - Gerai, seni, būk čia: jei nori, ir toliau švaistyk likusį gyvenimą, o aš einu. Tiesa... Taip jau nutiko, kad irgi esu iš Bruklino, - pamelavau, o anas ir patikėjo, - gal bent pasakysi kur gyvena tavo žmona? Perduosiu jai labų dienų. Na, žinai... Bent pasakysiu, kad viskas gerai ir vairuoji raudoną Mustangą, - mirktelėjau jam.
- Tikrai tai padarytum? - ūmai priešiškumas išblėso: senio veide pastebėjau gęstančios vilties krislelį 
- Be abejo, - tariau kuo rimčiausiai ir draugiškai nusišypsojau, tačiau buvau sumąstęs ką kitą, kadangi dar turėjau laiko ir noro sutaisyti šį supuvusį pasaulį prieš jį palikdamas.
- Perduok jai, kad Džekas laikosi puikiai... Pasakyk... Pasakyk, kad važinėja Niudžersio gatvėmis raudonu „Ford Mustang“ ir gaudo nusikaltėlius kaip „Starskis ir Hačas“!
- Be abejo, pasakysiu, žmogau, tik tu man pirma pasakyk, kaip jas rasti. Nebijok - tikrai nenuskriausiu jų - pats kažkada buvau karys ir gyniau šią sumautą valstybę...
- Tikrai?
- Taip. Tikrai. Valstybė paliko gatvėj, kaip ir tave. Taip pat ir žmoną su maža dukrele... Nekenčiu šios šalies, - ėmiau improvizuoti, bet iš dalies vis vien sakyti graudžią teisybę, - ji sugadino man gyvenimą!
- Dėkui, žmogau. Tu atrodai visai nieko. Jie gyvena netoli nuo čia - Beiridžo aveniu. Didelis dviaukštis raudonų plytų namas... Žinai... Ir pasakyk jai, kad aš labai gailiuosi.
- Galėsi pasakyti jai tai pats... - ramiai užėjau seniui už nugaros, šis nekaltai pažiūrėjo į mane - šaltakraujiškai tvojau per sprandą: pardribo ant šaligatvio be sąmonės.
Apsidariau - nieko aplink nebuvo, o „Gluckin' Bell“ virėja tuo tarpu buvo užsiėmusi mėsainiais prie keptuvės. Atsargiai įvilkau savo „auką“ į mašiną.
- Atleisk, senuk. Tau kurį laiką labai skaudės galvą, tačiau ne taip stipriai, kai pamatysi, ką dėl tavęs padariau, o dabar sėskis ir pailsėk... - pasisodinau šalia savęs ant keleivio sėdynės veidu atrėmęs į  stiklą.

Visai nesunkiai radau tą seną plytinį namą Beiridžo aveniu. Sustojau kitoje gatvės pusėje ir ilgai stebėjau bandydamas įžiūrėti, ar kas nors vaikšto viduje. Labai nudžiugau - pagyvenusi moteriškė priėjo praverti kambario lango antrame aukšte. Apsisukau gatvės gale ir pervažiavau į kitą pusę. Prie namo tyliai pravėriau automobilio dureles: ištraukiau senuką ir nuvilkau iki pat durų, apsidairiau, tada paskambinau ir lyg akis išdegęs nubėgau atgal prie automobilio, užvedžiau variklį, tačiau kiek luktelėjau - niekas neskubėjo prie durų. Tuo tarpu senis ėmė peikėtis. Greičiau! Nagi! Arba jis pabėgs ir tikrai vertas dėmesio planas nueis šuniui ant uodegos!.. Na, pagaliau! Kažkas atvėrė duris! Atrodo, tai sūnus, apie kurį kalbėjo, - Džeimsas, kuris jau seniai užaugo ir ko gero pamiršo apie tėvą. Nepamatė raudono automobilio, stovinčio priešais, tiktai vyrą be sąmonės prie durų.

- Mama, čia kažkoks vyras guli prie durų! - girdžiu už kelių šimtų metrų.
- Kas? Koks dar vyras?

Pastarasis pamažu ėmė peikėtis ir dairytis, kas vyksta:

- Kur aš? Mere??? Kas... - staiga Džekas pamato raudoną automobilį, nuskuodžiantį Beiridžo aveniu.
- Džekai... Kur tu tiek laiko buvai?.. - žmona jį meiliai apkabina, o sūnus tuo tarpu ragina motiną neverkti krapštydamas pakaušį: nuvažiuodamas matau tai galinio vaizdo veidrodėlyje.

7 epizodas

Popietė. Liko vos kelios valandos iki vakaro. Regis, šiandien sutaisiau tiek, kiek buvo įmanoma. Liko vienintelis dalykas - sutaisyti Džeinės, mano, Rūkoriaus, Patriko, Šono ir visus kitus gyvenimus, kurie sugriuvo dėl tų prakeiktų pinigų. Pakeliui į Mončio automobilių sąvartyną su Foresterio galva: pro akis vėl lekia prisiminimai. Nors niekada negyvenau Brukline, ten ne kartą lankiausi jaunystėje su Liza. Ten pirmąkart gatvėj išgirdom „Matt and Kim“, kai važiavom pirkti Džeinei dviračio vos tik jai sukako penkeri. Prieš stodamas į armiją dirbau kelis darbus - baigę mokyklą pradėjome gyventi kartu su Liza. Netikėtai pasirodė Džeinė - mažas mielas besiseilėjantis angelėlis, kurio tiesiog negalėjome atsisakyti. Kol augo mūsų dukra, gyvenome kukliai, tačiau pakankamai gerai - pramonė ir statybos klestėjo. Deja, tai truko ne ilgai - pasirodžius Bušui, ekonomika susimovė ar bent jau taip rašė dauguma laikraščių. Neturėdamas aukštojo išsilavinimo, negalėjau gauti geresnio darbo negu statybos, o jos užsidarinėjo viena po kitos. Beliko viena išeitis - atitarnauti kariuomenėje ir gauti valstybės garantuojamą darbą, tačiau valstybė išdūrė mane kaip ir visus kitus. Ačiū, pone Bušai!

Vakarėja. Dabar - kažkur apie keturias. Geriau tą galvą įdėti į autobusą temstant. Nors Montis nusibaigė kaliūzėje, pro tą vietą visuomet pralekia nemažai sunkvežimių, o kartais ir vienas kitas policijos patrulis. Reikia būti atsargesniam. Ant kortos - ne vien pinigai. Suku iš kelio ir kylu pramoninio rajono, kurio pavadinimo nepamenu, gatve. Regis, čia gamindavo šaldytuvus... O gal tai buvo vyriškos kojinės? Nepamenu ir man tai, tiesą sakant, mažai rūpi. Suku į kitą gatvę - joje daug tuščių šiukšlių konteinerių. Dar keli kvartalai ir atsidursiu beveik už miesto - suniokotų automobilių kapinyne. Įsijungia apdergtų gatvių apšvietimas - pradėjo temti. Įjungiu Mustango šviesas. Jos slenka pilku šaltu asfaltu vis arčiau pabaigos. Pagaliau pramoninis rajonas baigiasi ir imu įžiūrėti didelę surūdijusią iškabą „Mončio automobilių sąvartynas“.

Perlipu su maišu per tvorą palikęs Mustangą netoliese esančioje apleistoje sunkvežimių aikštelėje. Įnirtingai dairausi sėlindamas link metalo presavimo staklių. Sąvartyne ne itin maloni atmosfera, ypač, kai čia nebezuja Mončio klientai - vėjas kaukia tuščiuose surūdijusiuose korpusuose, kažkur žvanga grandinės, o dar kiek tolėliau - kala kažkokio fabriko agregatai. Tikras metalo pragaras... Pagaliau pasukęs už kampo šalia krūvos padangų, pamatau stakles. Sąvartyne labai tamsu. Vos įžiūriu, kur stovi tas nelemtas metalo laužas. Atrodo, kad tai tas pilkšvas numeriu 305 pažymėtas autobusas. Aplinkui - nė gyvos dvasios. Jokios apsaugos - matyt niekas dar nenupirko Mončio žemės sklypo, kadangi išvilkti iš čia visą tą šlamštą ir pastatyti dar vieną fabriką nė vienas išpampęs magnatas nenorėjo terliotis rankų. Išspyriau užstrigusias priekines duris. Pasišviesti uždegiau žiebtuvėlį: palinkau po vairuotojo sėdyne. Pastebėjau popieriaus skiautę, pakėliau ir perskaičiau: „Keinai, kaip matau, tau pavyko nudėti tą kvailą šunsnukį. O dabar pagalvok, ką dar turi dėl manęs ir Džeinės padaryti. Palik galvą po šia sėdyne - Rokeris atvažiuos jos paimti ir jei ten jos neras, tavo dukrai galas. Dabar nešk savo subinę pas mane. Laiko turi iki ryto - devintos valandos. Jei Rokeris po kelių valandų nepaskambins ir nepatvirtins, kad Foresterio galva vietoje, žinai, kas bus, todėl nemėgink jo tykoti - bus ne vienas. Paskambins man ir praneš, kaip tau pasisekė. Žinai, apie tą barą, kuriame visi gerdavom po sėkmingo reido? Taip. Tą patį Niudžersyje. Atvažiuok ten vienas be ginklo. Dukra liks gyva, jei darysi, kaip liepiu. Gera prisiminti senus laikus, ar ne? Tavo bičiulis R. „

Sugniaužiau popieriaus lapą tarsi tai būtų Rūkoriaus širdis. Nuspyriau maišą po sėdyne ir ramiai išėjau iš autobuso. Ėmiau dairytis Rokerio: galbūt kur nors visai netoliese laukia vienui vienas, tačiau aplinkui nieko nebuvo. Man reikėjo pasiskubinti - iki Niudžersio tolimas kelias. Nors gimiau Niujorke, dažnai lankiausi Niudžersyje su tėvu, o paskui - šutve. Ten prabėgo didžioji  vaikystės bei laikotarpių po bankų plėšimo dalis. Pažinojau miestą gana neblogai. Senas baras „Rūkstantys revolveriai“ dabar turbūt priklausė Rūkoriui sprendžiant iš to, ką papasakojo Patrikas. Perlipau per tvorą ir sugrįžau į aikštelę: „Camel“ pakelyje liko dar šeši mirties pagaliukai. Užsirūkiau apžvelginėdamas apsiniaukusį vakaro dangų. Pusė šešių. Turiu iki paryčių nusigauti ten: tai nebus labai sudėtinga, nes naktimis keliuose mažiau automobilių - mažiau transporto grūsčių. Baigęs trumpus optimistinius apmąstymus sėdau į Mustangą ir palikau tą apleistą sąvartyną už nugaros.

8 epizodas

Lekiu Niudžersio greitkeliu link Šeri Hilo. Spaudžiu akceleratorių iki galo - man neberūpi greičio apribojimas, tenoriu atsidurti vietoje ir viską užbaigti. Pavargau nuo šio jovalo. Vienintelė mintis - Džeinė. Jei Rūkorius vis dar laikosi principų, tikrai nelies Džeinės, tačiau negaliu būti tuo tikras. Nėra jokios garantijos, kad ji apskritai gyva - susidarė įspūdis, kad nuo praeito karto Rūkoriui dar labiau pavažiavo stogas. Negaliu net su ja pašnekėti. Esu aklas ir priklausomas nuo tų išgamų malonės. Rūkoriui reikia mano ir Foresterio lavonų. Dar jam reikia penkiasdešimties milijonų, kuriuos iš jo pavogėm. Jei tai tikrai viskas, ko jam reikia, Džeinė liks saugi. Tikiuosi... Šalimais važiuojantys automobiliai mainosi vienas po kito, kai kurie man signalizuoja: ne, aš neišsikrausčiau iš proto! Tiesiog skubu ir tiek. Žinoma, kažkoks geranoris pilietis nepasivargino paskambinti 911 ir pasakyti, kad jie privalo atvažiuoti sutramdyti agresyviai Niudžersio greitkelyje vairuojančio maniako, sėdinčio už raudono Mustango vairo. Netrukus išgirdau sirenas, o galiniame vaizdo veidrodėlyje išvydau policijos mašinos švyturėlius:

- Tučtuojau stabdyk automobilį, kietašikni!!! - pasigirdo per megafoną, tačiau aš nė neketinau stabdyti Foresterio eržilo.

Jie vijosi mane greitkeliu kelis kilometrus, kol galop prisijungė dar vienas ekipažas. Prasidėjo mirtinos lenktynės. Žinojau, kad turiu jų atsikratyti, antraip baigsis liūdnai. Velnias... Reikia kažką daryti ir greičiau! Už maždaug penkių šimtų metrų pastebėjau išsukimą. Nėriau tenai, o už manęs sekę automobiliai susimėtė: vienas iš jų trenkėsi į apsaugos bortelį. Puiku. Liko dar vienas. Reikia, kad nespėtų prisijungti kitas. Reikia atitrūkti ir sustoti pasislėpti. Nors... Kita vertus, dabar jie žino, kaip atrodo to Niudžersio greitkelio maniako automobilis, todėl net jei paspruksiu, mažai šansų, kad neprasidės naujos gaudynės. Šios jau peraugo į kai ką rimčiau. Tuoj sugužės krūva pastiprinimo ekipažų - užblokuos kelius. Reikia veikti staigiai. Nusileidau į tamsų Niujorko pakraščio gatvių voratinklį: matau puikų skersgatvį, pasuku automobilį naudodamasis rankiniu stabdžiu. Paskui sekantysis susimėto, tačiau vis dar lipa ant uodegos. Išsuku iš siauro skersgatvio ir paspaudęs maunu į kitą gatvę. Sirenos vis dar kaukia šalia. Pareigūnai šūkauja per megafoną - keiksnodamiesi mėgina įbauginti, tačiau nekreipiu į juos dėmesio - toliau lekiu ištuštėjusiomis gatvėmis. Dairausi kelių, kurie sulėtintų arba atkirstų farus. Pagaliau šiokia tokia viltis - staigus devyniasdešimties laipsnių posūkis siauroje sankryžoje į kairę ir aš beveik laisvas. Stipriai sugriebiu rankinį stabdį, kita - sukteliu vairą iš visų jėgų prieš pat posūkį. Mustango padangos ima slysti asfaltu sukeldamos dūmus ir cypimą - vos išsilaikau neišlėkęs pro langą ir jau manau nusikratąs jų, tačiau farai neprašvilpia pro mane tiesiai, kaip buvau suplanavęs - jie su velniška jėga rėžiasi į Mustango galinį kėbulą. Automobilis susimėto ir, regis, apsisuka 360 laipsnių. Galva tvojuosi į šoninį langą ir jį išmušu - smūgis pasirodo gana stiprus, tačiau neprarandu sąmonės. Fordo priekis susiploja į apšvietimo stulpą, anas nuvirsta ant žemės. Kraujuoja antakis, prakirsta lūpa - jaučiu kraujo skonį burnoje spjaudydamas iš jos smulkius rausvus stiklus. Iš po kapoto kyla dūmai. Šiaip ne taip išlipu iš sumaitoto automobilio ir šlubuodamas einu prie sankryžos pažiūrėti, kaip baigėsi farams. Aplink tylu - daugiau ekipažų, regis, nėra, tik aš bei kažkur į šoną nuklydęs policijos automobilis. Jie tvojosi į mane priekiu - turėjo stipriai susitrenkti veidą į oro pagalvę, jei ji apskritai išsiskleidė - nenustebčiau, kad mažindama biudžetą miesto merija būtų nupirkusi policininkams kruizerius be oro pagalvių. Farų mašina nuo smūgio nulėkė į dešinę - beveik apsivertė. Pro langą matėsi kruvina sąmonę praradusio policininko galva. Jo porininkas vos vos judėjo. Ačiū Dievui, jų pagalvės išsiskleidė, tačiau jie vis tiek gerai gavo versdamiesi ant šono, o paskui dar atsitrenkdami į apleisto namo sieną. Iš dalies gerai, kad šiame rajone mažoka žmonių - kvartale stovi vos keli apleisti namai, uždarytos parduotuvės. Negalėjau jų taip palikti. Jie be sąmonės, o aš ne žudikas. Na, bent jau ne toks - juk tai mano kaltė. Negaliu tiesiog imti ir nusisukti nuo žmonių, kuriuos ištiko panašus likimas, kaip ir kadaise mane. Kas nutiks jų šeimoms, jei šiandien žus tame automobilyje? Jei tas laužas užsidegs, šie žmonės net neturės galimybės apiplėšti banko. Regis, sugebėjau save įtikinti jiems padėti. Laikydamasis už sutrenktų šonkaulių priėjau prie apvirtusio automobilio ir ėmiau žiūrėti, kaip čia juos greičiau išgelbėjus, kol abudu neatsipeikėjo arba nesprogo - iš benzino bako kitame automobilio šone liejosi degalai.

- Ramiai, - tariau tam, kuris dar judėjo, - aš jūsų neskriausiu, tik noriu iš čia ištrūkti.

Staiga jis pamažu ėmė segtis ginklo dėklą siekdamas Berettos.

- Nedaryk to! - įniršęs surikau jam, tačiau faras vis vien suėmė ginklą ir drebančia ranka nerangiai ją išsitraukė. Viena faro akis buvo užtinusi, o į kitą sruvo kraujas nuo kaktos. Jis vos įžiūrėjo mane pro langą. Drebančia nuo sutrenkimo ranka mėgino nusitaikyti tai nuleisdamas žemyn, tai vėl iškeldamas į viršų sidabrinę Beretta M92FS.
- Tau to nereikia... - ėmiau ramiai su juo kalbėti ir, didžiuliam palengvėjimui, kelias sekundes tas kaubojus kažko ėmė delsti. - Leisk man jus išgelbėt! Aš ne koks žudikas, po velnių! Leisk man atidaryt dureles ir ištraukt tavo bičiulį, kol neužsidegė benzinas... Tik nuleisk tą sušiktą vamzdį, po šimts!

Apsvaigęs faras ėmė svarstyti, kas jam geriau - nušautas nusikaltėlis ir lėta mirtis, nes į šį rajoną pagalba atlėks tikrai negreit, ar dar kartą padulkinti savo merginą ir galbūt vieną dieną susilaukti su ja vaikų.

- Tai kaip bus, fare?! - surikau taip, kad vos nepridėjo į kelnes.
- Gerai... - tyliai tarė nulenkdamas atgal saugiklį. - Tik paskubėk...
- Dėkui, tu stuobry užsispyręs! - atplėšiau vairuotojo dureles ir atsargiai ištraukiau atsijungusį porininką iš metalo laužu virtusio policijos kruizerio, tuomet ištiesiau ranką jam. - Eikš greičiau, kol benzas neužsidegė... - ir jis čiupo ranką.

Vos tik nutempėm atsijungusį farą iki saugaus atstumo, nespėjus jo draugužiui sureaguoti, griebiau už pečių ir keliu spyriau į pilvą, tuomet stipriai, tačiau ne mirtinai tvojau per sprandą:

- Čia už tai, kad nutaikei į mane vamzdį, šikniau! Aš tau ką tik gyvybę išgelbėjau... - užrėkiau ant dviejų atsijungusių farų, gulinčių tuščioje gatvėje.

Dėl visa ko patikrinau ano pulsą - kvėpuoja, tik praradęs sąmonę. Na, ir gerai... Deja, mano džiaugsmą labai greit aptemdė niūri realybė - tolumoje vėl išgirdau sirenas. Jie žino, kur daugmaž esu, tačiau iki čia dar nenusigavo. Kaip greičiau pasprukti? Mustangas tikrai niekur nebevažiuos, farų kruizeris - juo labiau. Reikia žaibiško plano. Adrenalinas užpildė širdį bei venas. Išties... Kaip senais gerais bankų plėšimo laikais, o galvoje staiga išgirdau garsėjant seną gerą gabalą „Fun Lovin' Criminals - Scooby Snacks“. Reikia sprukti, po velnių! Veikiamas to saldaus hormono, kurio jau senokai nejaučiau tekant savomis gyslomis, ėmiau dairytis: pažvelgiau į tuodu ant žemės. Staiga galvoje nuskambėjo pergalės maršas - eu-po galais-reka! Griebiau vieno iš jų Berettą bei abiejų pinigines. Iškračiau, kas buvo viduje, tuomet numečiau atgal.

- Atleiskit, vyručiai, bet tiek man esat skolingi už Fordą, - nusispjoviau kruvinomis seilėmis jiems po kojom.

Ėmiau šlubuodamas iš lėto bėgti link kitos gatvės. Nežinia, ką dabar darysiu, greičiausiai improvizuosiu - įrėmęs ginklą kokiam nors atsitiktiniam vairuotojui į veidą, liepsiu spausti iki Niudžersio. Na, štai: išbėgau į šviesesnę gatvę, kuria važiavo keli automobiliai, o iškart už jų - geltonas taksi - mano taikinys. Dvejojau, ar mėginti stabdyti paprastai, tačiau supratau, kad tokiame kvartale naktį niekas nestos prie bičo sunknežinta makaule, todėl išsitraukiau ginklą ir nusitaikiau į pro šalį važiuojantį geltoną automobilį. Vairuotojas staigiai nuspaudė stabdžius - sustojo tiesiai prieš į kelią išbėgusį adrenalino narkomaną.

- Atidaryk duris, šunsnuki, - ėmiau ant jo rėkti, - tu ką sau manai?! - norėjau gerai įbauginti, kad nepridarytų kokių nesąmonių. - Nori mane suvažinėt?!! Rankas ant vairo, kad matyčiau, gaidy, - dabar važiuosi, kur tau pasakysiu, - šaukiau eidamas prie išsigandusio vargšelio.
- O ne, amigo, aš nenorėjau!.. - atpažinau įkyrų meksikietišką balsą. - Nežudyk!!! O, Dieve... Jau antras kartas per šią savaitę! Jūs ką, maniakai, darbo neturit, kad vargšus taksistus terorizuojat? Sumauta šalis... - įsismagino temperamentingasis mano draugas.
- ČIČAI?
- Ką? Kas per?.. Keinas? Keinai čia TU???
- Taaaip, Čičai! Tai aš. Atleisk, žmogau... Nepatikėsi, kas...
- Keinai, po velnių, ar žinai kaip mane išgąsdinai?!
- Atleisk atleisk... Tai labai ilga istorija!.. Labai atsiprašau, tačiau čia tuoj sugužės krūva farų, o aš jų - nelabai mėgstamas, todėl norėčiau, kad man paskutinį kartą padėtum!
- Lipk, žmogau! Tik greičiau greičiau greičiau!!! Papasakosi viską pakeliui, amigo!
- Būtinai, o dabar vežk mane iš čia!

Puoliau į taksi negalėdamas patikėti tuo, kas vyksta - kažkokia nematoma ranka atitempė  naują geriausią draugą Čičą per pusę Niujorko manęs gelbėti... Amžinai liksiu jam už tai skolingas.

- Čičai, kaip tu?..
- Kaip aš ką? Kaip radau tave? - ėmė garsiai juoktis žvelgdamas į apdaužytą snukį ant galinės sėdynės.
- Radai?
- Galima sakyti, ir taip. Mieliau sakyčiau „susekiau“... - šėtoniškai išsišiepė.
- Kaip suprast? - tariau žiūrėdamas atgal, ar niekas neseka.
- Išgirdau per radiją, kad vyksta pašėlusios gaudynės ir nusprendžiau važiuoti pasižiūrėti! Žinai, kažkodėl pamaniau, kad tai tu... - nenustygo vietoje. - Norėjau pamatyti savom akim, ar jie tave pričiups.
- Norėjai, kad mane sučiuptų? - tariau šypsodamasis iš laimės. - Turėjau peršauti tau koją...
- Už ką? Už tą karabiną, už kurį gavau krūvą pinigų? Be abejo! - nusižvengė taip, kad išsigandau,  jog privilios farus.
- Tai vis dėlto buvai pas brolius?.. - bandžiau atgauti kvapą po tokio netikėto susidūrimo.
- Žinoma, ir telaimina tave dar kartą už tai Dievas, - persižegnojo sukdamas į kitą gatvę.
- Čičai... Ar Patrikui su Šonu viskas gerai?
- Si, Keinai. Jiems viskas tvarkoje.
- Ačiū Dievui!
- Kur tave vežti?
- Juk supranti, kad gali labai smarkiai įkliūti už tai?
- Žinai, darau tai kaip tavo mučiačio, o ne kaip tavo įkaitas, - linktelėjo žvelgdamas į galinio vaizdo veidrodėlį rimtu veidu, - tačiau, jei mane sugaus, šauksiu, kad buvai įrėmęs ginklą man į galvą.
- Gerai, - nusijuokiau iš laimės - dar turiu vilčių suspėti į Niudžersį laiku!
- Tai kur tau reikia, bičiuli?
- Varom į Niudžersį. Man ten būtinai reikia būti iki devynių ryto. Buk geras, paskubėk - tai labai svarbu: gyvybės ar mirties klausimas...
- Si, senjor!
- Juk prašiau nevadinti manęs ponu (netgi ispaniškai), Čičai - dabar mes draugai, - uždėjau kruviną ranką jam ant peties ir pažvelgiau į veidrodėlį kupinu dėkingumo bei pagarbos žvilgsniu, - juk pats tai ką tik pasakei.
- Atleisk, Keinai, paprasčiausiai senas įprotis iš Meksikos laikų.
- Nieko tokio. Man reikia nusigauti iki vieno baro tenai. Kažkada jis vadinosi „Rūkstantys revolveriai“. Regis, dar ir dabar veikia. Kiek žinau, priklauso mafijozams. Tereikia, kad iki ten atvežtum ir tiek. Turiu nebaigtų reikalų su jais. Ir, Čičai...
- Si, Keinai?
- Ačiū tau dar kartą, kad išgelbėjai gyvybę. Tu nė neįsivaizduoji, kiek daug dėl manęs padarei. Gal ne tiek dėl manęs, kiek... Dėl mano dukros. Ačiū tau, drauge. Gailiuosi, kad nesusipažinome kitokiomis aplinkybėmis...
- Nesijaudink - man vienas malonumas.
- Žinai, tu esi turbūt trenkčiausias ir kartu kiečiausias taksistas, kurį esu sutikęs Niujorke per visą savo pašėlusį gyvenimą, - tariau prisidegęs cigaretę lėtai bei velniškai maloniai išpūsdamas pirmąjį dūmą. - Rūkai?
- Žinoma. Ką čia turi? „Camel“?
- Taip. Mėlynos. Nori?
- Su malonumu sutrauksiu, nors pažadėjau žmonai mesti - velniop. Šiandien - velniop! Juk šis vakaras toks pašėlęs!.. Tikiuosi, viena manęs nenužudys, - šyptelėjo mergelės Marijos statulėlei ant prietaisų skydo.
- Na, jei tavęs neišbars žmona, imk, - ištiesiau nekaip atrodančią ranką Čičui, o šis su džiaugsmu pasiėmė savąją cigaretę.

Taip smagiai berūkydami įvažiavome atgal į greitkelį.

9 epizodas

Matau ženklą „Sveiki atvykę į Niudžersį“. Pagaliau. Aušta. Po šios pragariškos nakties mano angelas sargas Čičas apsnūdusiomis akimis ieško, kur išvažiuoti iš greitkelio. Meksikietis sustabdo savo taksi šalia esančios „Dinner'n'Drive“ kavinės aikštelėje. Klausiu, kodėl sustojom, o šis man ramiai atsako:

- Žmogau, iki devynių dar daug laiko. Reikia šiek tiek atsikvėpti, antraip po tokios nakties galiu pervažiuoti kokią senutę, - dar neprarado savo subtilaus humoro jausmo, nors ir apėmė žiovulys.
- Suprantu tave, meksikieti. Mes dar turim šiek tiek laiko, - su nerimu pažvelgiau į laikrodį ant Čičo  rankos: pasirodė, kad rodyklės sukosi greičiau nei paprastai - adrenalinas dar neatslūgo. - Tik paskubėk. Iki to baro dar gabalas kelio, o jau aušta - greitai prasidės kamščiai.
- Kamščiai? Žmogau! Kamščiai - mano specialybė! Nesijaudink - atvešiu tave laiku. Čičo Martineso garbės žodis! - ištiesė ranką.
- Na, Čičai? Tai kokią kavą mėgsti?

Nuėjome ir atsisėdome restorane prie lango. Jame buvo vos keli sunkvežimių vairuotojai, sustoję to paties ko ir mes - smegenis tonizuojančios kofeino injekcijos tiesiai į smegenis. Prie mūsų tuoj pat priėjo padavėja. Užsisakėme du kapučino. Čičas siūlėsi pastatyti, tačiau perkalbėjau jį ir užmokėjau už kavą farų pinigais. Dar sukirtom po spurgą, nes skrandyje visą naktį nieko neturėjom. Jos pasirodė labai sočios ir skanios. Va spurgas tai mėgstu! Čičas net apsilaižė, kokios buvo nuostabios. Pasėdėjom ten kurį laiką tylėdami - norėjau pagalvoti apie paskutines likusias valandas: mėginau suprasti, kaip iki šios akimirkos viskas įvyko. Kodėl aš vis dar gyvas? Pažvelgiau į dangų ir nekreipdamas dėmesio į tai, ką rengėsi sakyti mano ištikimasis taksistas, bedžiau pirštu:

- Dėkui tau, kuris ten sėdi. Taip taip, su tavimi kalbu, tu, kuris tik sėdi ir šaiposi iš mūsų visų. Ačiū tau už šį žmogų! - pažvelgiau į Čičą ir labai rimtai pasakiau jam. - Drauguži, man atrodo, kad dabar galime labai ilgai nebepasimatyti. Noriu, kad paimtum iš manęs šį ginklą - ištraukiau iš kišenės Berettą ir atsisėdęs atgal į savo kėdę padaviau jam po stalu.
- Keinai! - meksikietis nervingai apsižvalgė, ar niekas nemato.
- Prašau. Ten, kur einu, man jo neprireiks. Grąžinau visas skolas, kurioms reikėjo ginklo. Noriu, kad jį nuvežtum ir atiduotum policijai. Pasakysi, kad buvau paėmęs tave įkaitu, o paskui pabėgau ir pamečiau, supratai?
- Bet aš... - paranojiškai stebėjo, kas dedasi aplinkui, tačiau niekas iš tiesų nevyko - tik keli senyvi apsnūdę sunkvežimių vairuotojai skaitė rytinę spaudą gerdami kavą ir tiek.
- Nusiramink. Pasitikėk manim, mielas drauguži. Negaliu eiti pas juos ginkluotas, tačiau ir negaliu kažkur palikti, kad sukeltų kokią nors nelaimę. Paimk ir atiduok policininkams - jie grąžins jį jo savininkui. Matai: nugvelbiau šią Berettą iš mane persekiojusio policininko.
- Oho! Tu pavarai! - nusijuokė Čičas. - Tikiuosi neskriaudei jų?
- Juokauji? Aš juos išgelbėjau iš sumaitoto automobilio!
- Duokš penkis, Keinai, - ištiesė delną, o aš per jį energingai pliaukštelėjau surikdamas seną gerą pėstininkišką „Hūra! „ - Tu geras žmogus! Įdomu, už ką jie tave iš tiesų gaudo?
- Žinau žinau... Paimk ir saugiai pasidėk, - praleidau tą dalį apie gerą žmogų ir manęs gaudymą pro ausis, - kas žino, galbūt tau pačiam jo prireiks. Juk pats pasakei, kad tave dažnai puldinėja visokie maniakai, - linktelėjau į už lango stovintį geltoną taksi.
- Gerai, Keinai. Paimsiu ir grąžinsiu, - nesmagiai nuleido akis.
- Mučias gracijas, amigo. Neliūdėk. Ši naktis buvo pašėlusi.
- No por lo que! - meksikietis ištiesė dešinę, o aš ją tvirtai suspaudžiau su pagarba žvelgdamas Čičui į akis.
- Na, Keinai? Judam?
- Judam.

Meksikietis įsėdo ir mikliai užvedė automobilį. Šlūbčiodamas nuėjau į galą, tačiau staiga apsigalvojau ir atidariau priekines dureles:

- Pavargau žiūrėti tau į pakaušį.
- Kaip tau patogiau, bičiuli. Taigi, į barą „Rūkstantys revolveriai“?
- Taip. Prašau, o dabar tikrai paskubėk.

10 epizodas

Po pusvalandžio buvome vietoje. Čičas prisiparkavo anoje gatvės pusėje priešais barą. Liko apie pusvalandį iki sutarto laiko. Pažvelgiau į savąjį kompanioną ir su liūdesiu veide tariau jam:

- Sudie, Čičai. Tikiuosi, liksi Amerikoje ir vieną dieną tau nebereikės baimintis grįžti į tėvynę. Ačiū už viską, ką dėl manęs padarei. Nežinau net kaip tau atsidėkoti, tačiau pažadu, kad vieną dieną gausi deramą atpildą.

- Keinai, tu jau man atsilyginai. Nesi nieko skolingas. Tai aš tau lieku skolingas už tai, ką dėl manęs padarei. Beje, tas žmogus... Na tas airis...
- Patrikas? - visai pamiršau apie Patriką! 
- Taip. Tasai pats. Jis labai geras žmogus. Papasakojo man daug gero apie tave. Dabar žinau, kas tu esi, Keinai. Tu - ne žudikas. Galbūt padarei savo gyvenime klaidų, tačiau Dievo motina mato: nesi blogas žmogus ir niekada nebūsi. Tas airis pasakė man, jog pasirūpins tavo dukra kad ir kas benutiktų. Padėjo ranką ant širdies ir prisiekė - bet kokia kaina! Be to, klausė manęs apie tave. Žinau, kodėl vakar važiavai ten, kur važiavai. Tas niekšas to nusipelnė. Žinai, vakar su tuo seniu airiu netgi labai ilgai šnekėjomės prie viskio taurės. Pasirodė svetingas ir malonus žmogus. Bet kuriuo atveju... Sėkmės. Galbūt yra koks paskutinis dalykas, kurį galiu dėl tavęs padaryti?
- Daugiau nieko, Čičai. Važiuok namo pas šeimą ir padaryk, ko tavęs prašiau anksčiau. Tau ši naktis buvo ir taip labai įtempta.

Išsitraukiu keletą dolerių kupiūrų, kurios liko po piniginių ištuštinimo bei pusryčių, ir padėjau šalia mergelės Marijos statulėlės:

- Čia už išlaidas degalams ir nervus.
- Keinai...
- Sudie, meksikieti. Pasimatysime kitame gyvenime, o dabar važiuok iš čia, tu prielipa! - su ašaromis akyse stipriai trinktelėjau ranka per stogą, kad greičiau dingtų iš akių - negalėjau susitvardyti.
- Sudie, Keinai, mielas mano drauge! - Čičas paspaudė pedalą ir nurūko gatve žemyn keliskart pyptelėdamas, kaip tada, kai paleido mane prie Foresterio namų.

Džiaugiuosi, kad nėjo paskui mane. Akyse mačiau užvirusią aistrą. Įdomu, ką anksčiau veikė Meksikoje?

Liko vienintelis žingsnis - per gatvę į mirtį. Į „Rūkstančius revolverius“... Giliai įkvėpiau ir atsargiai perėjau per gatvę vis žvilgčiodamas į šalis, kad manęs kas nepartrenktų. Prie durų stovėjo du mafijos kareivukai. Priėjau ir pažvelgiau į juos - keli jauni bukapročiai, kuriuos po kelerių metų nušaus gatvėje tikri mafijozai. Priėjau prie vieno ir tariau jam:

- Atėjau pas Rūkorių. Aš Keinas. Kiek žinau, jis manęs laukia.
- Keinas? Jo. Išties, bosas tavęs laukia. Užeik, bet prieš tai išskėsk rankas ir kojas, - ėmė apčiupinėti mane, tačiau nieko nerado - nebuvau toks didvyris/idiotas, kuris rizikuotų viskuo mėgindamas įsinešti ginklą per mafijos sargybos postą.
- Tu švarus. Gali įeiti. Džonis palydės tave. Džoni? - pažvelgė į savo draugužį, kuris tik linktelėjo nieko neatsakęs ir griebęs mane už maudžiančios po avarijos parankės nuvedė į vidų.

Baras nė kiek nepasikeitė per tuos kelerius metus, kai paskutinį kartą gėriau čia su tais šikniais: rausvu medžiu apkaltos šešto dešimtmečio stiliaus sienos, senamadiškas baras, baldai ir autentiškas plokštelių automatas. Viskas lyg iš senų laikų. Ėmiau dairytis, kur sėdi Rūkorius, tačiau jo niekur nebuvo.

- Kur jis, po galais?
- Kas?
- Bosas, kas daugiau... - pasipiktinau to idioto bukumu.
- Bosas dar neatvažiavo. Jis norėjo pats pamatyti, kaip tu išgražinai Foresterį.
- O, manau, jis labai apsidžiaugs... - norėjau sulaužyti tam gorilai nosį.
- Sėskis ir lauk. Bosas punktualus - atvažiuos lygiai devintą kaip ir tarėtės. Atvažiavai anksčiau - tavo bėdos. Teks palaukti truputėli. Nesijaudink - liko jau nebe daug. Gal dar spėsi pamatyt savo mergiotę...

Neištvėriau. Sveikąja ranka čiupau tą idiotą už pakaušio ir suknežinau nosį į stalo kampą, tuomet griebiau nuo baro tuščią bokalą ir suskaldžiau į makaulę. Kiti gorilos, sėdėję baro gale net nespėjo susigaudyti, kas vyksta. Tuo tarpu pradėjau spardyti jų draugužį, kaip kokį futbolo kamuolį. Kol jie atbėgo ir trenkė man į pilvą, iš jų sėbro beliko tik kraujo bala.

- Raminkis, tu išgama! - ėmė visi kartu daužyti mane kojomis ir rankomis.

Atrodo, tu niekšų buvo penki - nespėjau skaičiuoti per smūgių krušą. Staiga šią egzekuciją nutraukė užkimęs balsas:

- Užteks! Sustokit, jūs beždžionės! Juk sakiau, kad jis MANO! Idiotai sumauti!.. - niekada nesupainiočiau to balso.

Į barą įėjo Rūkorius, o jam įkandin - dėvėdami juodus akinius atsekė Rokeris, Ungurys ir Ronis.

- Bet, bose! - visi penki prisimyžo į kelnes, o aš tuo tarpu laikiausi įsigriebęs baro kėdės, kad išsilaikyčiau ant kojų ir matyčiau, kas vyksta. - Jis užmušė Donį!
- Na ir? Jis vis vien buvo kvailys, kuris niekad nelaikydavo liežuvio už dantų! Mums jo labai trūks, tačiau dabar... - pažvelgė į mane, vos pastovintį prie baro. - Dabar, Keinai... Beje, tu jau čia? Koks punktualus... Deja, sprendžiant iš tavo elgesio su vyručiais, panašu, kad tau visai nesinori matyti savo dukters gyvos, - pribėgo ir griebė rankomis mano kruviną veidą. - Juk sakiau tau, jokių pokštų?

Apsauginiai žiūrėjo pasimetę tai į mane, tai į Rūkorių. Tuo metu, kai maigė man marmūzę, ėmiau ir išspjoviau kraujo krešulį tiesiai ant baltų jo marškinių ir išsišiepiau:

- Na, jie nerado pas mane ginklų, ar ne? Sakyk, kur Džeinė, tu išgama... Nudėjau Foresterį, kaip ir prašei. Kur ji? Leisk ją bent pamatyt!
- O, Keinai! Tu tikrai gerai padirbėjai, - tarė su ironiška šypsena viena ranka valydamasis kraują nuo  sugadintų marškinių, - bet... Matai: viskas ne taip paprasta. Dar šį tą man esi skolingas. Tu ir Foresteris. Kur pinigai, Keinai?
- Kokie pinigai? - dar kartą apspjoviau marškinius krauju. - Kur mano dukra?

Jis stipriai sugriebė mane už ausų ir trenkė veidu į stalo atbrailą:

- Užteks juokauti, Keinai. Kur Foresteris padėjo pinigus? - po šio klausimo Rūkorius kur kas labiau susikoncentravo ties manimi - pasidarė labai panašu, kad buvo gana rimtai nusiteikęs uždaužyti negyvai.
- Eik po velnių... Visų pirma: tu man ne draugužis... O visų antra: pinigai pas jį namuose... Oi... pala... Nors ne. Ne namuose - jie Šveicarijoje! - žvengdama ožio balsu sėmiau kosėti, be to, pasirodė, kad kliba vienas dantis.
- Aha... Tai nori, kad tave prieš mirtį dar pridubasinčiau? Gerai. Pats to norėjai. Vyručiai? - pažvelgė į penkias mus iš šalies stebinčias gorilas. - Kaip manot, ar priversit šį stuobrį su manim kalbėti?

Ir jie vėl mane užgulė talžydami iš visų pusių. Tuo metu Rūkorius kreipėsi į vieną iš sėbrų - nemačiau į ką:

- Atveskit mergužėlę čia. Tegu Keinas ją pamato ir suskystėja, o jūs, draugužiai, pasirūpinkit, kad  anas niekur nesikeltų! - kreipėsi į mėsos gabalus, talžančius man šonkaulius.
- Kaip pasakysi, Rūkoriau! - atsakė choru gorilų gvardija.

Po kelių minučių snukio daužymo jie liovėsi - Rūkorius priėjo ir patraukė savo smogikus. Voliojausi kraujo baloje ant grindų šalia šviežiai uždubasinto Donio ar koks ten jo vardas?..

- Pakelk kakrynę nuo žemės ir pažvelk štai ten prie durų.

Jie įvedė Džeinę...

- Nuimk maišą jai nuo galvos, tu žąsine! - užstaugiau ant jo springdamas kruvinomis seilėmis.
- Vyručiai, - kreipėsi į Rokerį ir Ungurį, - nuimkit maišą.

Džeinė stovėjo persigandusi - surakinta antrankiais ir užrišta burna.

- Atrišk ją, nes, prisiekiu Dievu, nusuksiu tiems dviems debilams galvas! Aš jus į gabalus sudraskysiu, jei jai kas nors nutiks, girdit?! - su įniršiu pažvelgiau į buvusius sėbrus, o jie tik ėmė kvatoti, kaip kokie atsilikėliai, nors tokie turbūt ir buvo.
- Keinai? Girdi mane? - užkimęs balsas pertraukė manąjį staugimą ant jų. - Aš, būdamas labai doras ir principingas žmogus, gi tau pasakiau, kad jai nieko nenutiks, jei darysi viską taip, kaip mes tau liepėm? Taip? Taip, - atsakė už mane, o aš tiesiog grėsmingai linktelėjau, - taigi, mums liko vienas mažytis, labai paprastas formalumas - tau tereikia pasakyti man, kur yra pinigai, Keinai, ir tavo mažylė grįš namo sveika!
- Prisiekiu dievu, jei ją nuskriausit, pasigailėsit, kad gimėt!.. - šiaip ne taip atsistojau ant kojų.

Rūkorius priėjo, pataisė mano sujauktą švarką ir prisėdo šalia.

- Ei, tu! Taip tu, - kreipėsi į vieną iš savo bevardžių beždžionių, - įpilk žmogui ko nors išgerti!

Džeinė stebėjo viską nustėrusiu žvilgsniu, ji muistėsi ir spardėsi, o tie šunys laikė ją savo purvinom letenom... Jei tik būčiau galėjęs ką nors padaryti! Anas Rūkoriaus pastumdėlis apibėgo aplink barą ir pastatė mums dvi taures, paskui įpylė į jas seno gero „Jack Daniels“.

- Ką manai? - Rūkorius atsisuko į mane. - Dabar jau galim tvarkyti reikalus kaip civilizuoti žmonės?

Ėmiau mąstyti, kas bus toliau. Kas bus, kai pasakysiu jam, kur pinigai - tai labai pavojingas apsisprendimas. Jis neišdrįs žudyti Džeinės, kol nesužinos, kur jie yra. Nors.. Kita vertus... Tai jau prinicpai. Jis gali išsižadėti netgi penkiasdešimties milijonų vien tam, kad pamatytų, kaip aš kenčiu. Jis tai sugeba. Pažįstu Rūkorių gana seniai. Tai grynas blogis, ne žmogus.

- Kas bus, kai pasakysiu, kur pinigai?.. - pažvelgiau į jį sutinusiom akim.
- Mes paleisim tavo dukrą! Jau kelintą kartą tau kartoju! Gal tu iš kokios atsilikėlių šeimos ar ką tame kalėjime pasidarei? O gal jie tau galvą sutrenkė, kai išvadavo? - pažvelgė į Ronį su Rokeriu, tuo tarpu iš manęs ėmė garsiai kvatoti šalia jų stovėjęs Ungurys.
- Pasakyk savo šunėkui, kad užčiauptų žabtus, tada šnekėsimės, - su baime ir pykčiu pažvelgiau į juos, o tada - į Džeinę ir drebančiu balsu pamėginau nuraminti ją, - nesijaudink, saulele, aš tik baigsiu tvarkyti reikalus ir tu važiuosi namo... Neleisiu, kad jie tau ką nors padarytų!..

Ūmai mano dukra spyrė Unguriui į kelį ir šis ją netyčia paleido - nuo burnos nusmuko raištis:

- Tėti!
- Džeine!
- Laikykit tą prakeiktą mergiotę, - piktai suriko Rūkorius, - nejau nesugebat išlaikyt perkarusios septyniolikmetės?! Idiotai... Greičiau! Užkiškit jai burną - čia neįmanoma kalbėti!

Su siaubu pažvelgiau į įniršusias Rūkoriaus akis, kurios tai sekė, kas vyksta prie durų, tai žvilgčiojo į revolverio dėklą ant krūtinės.

- Na, va pagaliau, - atsipūtęs tarė Rūkorius ir atleido plaštaką nuo revolverio rankenos, kai jie vėl užrišo Džeinei burną.
- Paskutinį kartą klausiu tavęs, Keinai... Kur pinigai? - jo balse nuskambėjo liguistas nerimas. - Žinai kiek laiko laukiau šios akimirkos, Keinai? Girdi mane? - pažvelgė į Džeinę. - Tavo tėvas yra vagis! Taip, saulele! Jis pavogė iš manęs tai, kas jam nepriklausė. Jis nusprendė suvaidinti didvyrį! Sumautą genijų... Tik per jį šiandien tavo motina negyva, o mes laikome tave surišę. Viskas per jį, - rodė pirštu mane, - per tavo nevykėlį tėvą. Tavo vietoje, kai jis pasakys, kur paslėpti tie prakeikti pinigai, peršaučiau jam kelius, o po to galvą.

Džeinė garsiai pravirko.

- Užsičiaupk! - su įniršiu puoliau prie jo.
- Priversk mane, Keinai, - ėmė rodyti man vidurinį pirštą.

Nieko nelaukęs ir nesvarstęs čiupau Rūkorių už to piršto ir ėmiau stipriai jį laužti.

- Ką darai, išgama?! - pridėjo į kelnes kita ranka siekdamas ginklo.

Atsitempiau jį tiesiai prieš save - veidas į veidą. Pažvelgiau į akis ir ramiu, bet baugiu tonu tariau:

- Dabar pasakysiu, kur yra pinigai, o tu paleisi Džeinę ir daugiau NIEKADA gyvenime jos neliesi antraip, prisiekiu Dievu, nurausiu šį pirštą ir suvarysiu per ausį tau į smegenis... - Rūkorių sukaustė baimė ir jis nustojo siekti revolverio, o jo šunys, laikantys Džeinę prie durų, liko stovėti vietoje supanikavę. - Taigi... Kur mes baigėm? A, taip, - nusivaliau kraują nuo veido laisva ranka, - viskas Foresterio namuose. Jis turi sąskaitą Šveicarijos banke. Visi duomenys guli pas jį namie ant stalo. Siūlau paskubėti, jei nori tų prakeiktų pinigų - duris palikau praviras. Dabar tik laiko klausimas, kas pro jas praeis, - baigus pokalbį manajame veide styrojo maniakiška šypseną - pagaliau Rūkorius sutiko savęs vertą beprotį.

Perbalo.

- Tai tiesa?.. - jo lūpos drebėjo, kaip lapai.
- O kurių velnių aš tau meluočiau? Juk turi paėmęs mano dukrą įkaite, - mirktelėjau, - kam aš tau meluočiau?.
- Negali būt!.. Neįtikėtina... Tu, suski... - pažvelgė su tokia neapykanta, kad akimirką pagalvojau, jog išžudys visus, esančius šiame bare. - Greičiau varykit su Roniu pas Foresterį į lūšną ir užtikrinkit, kad ten niekas daugiau be manęs nepatektų! Ten visi mūsų pinigai! VISI SUMAUTI PINIGAI!!! - iš visų jėgų dėjo ranka per barą. - GREIČIAU, ožiai!!! - įsakė tiems penkiems idiotams su Roniu priešaky.
- Klausom, bose!!! - suriko sumautu gorilų choru ir tuoj pat išbildėjo pro duris.

Prieš pat joms užsiveriant, kitoje gatvės pusėje pastebėjau iš taksi lipančius du žmones nešinus sportiniais krepšiais. Durys užsivėrė nespėjus įsižiūrėti, kas jie tokie, tačiau pasirodė, kad pajudėjo link baro. Kas jie, po galais? Kita Rūkoriaus smogikų grupė? Man tai neberūpėjo.

- Na? Gavai ko norėjai? - su nerimu pažiūrėjau į ašarotas Džeinės akis. - Dabar paleisk ją ir užbaigiam viską, - paleidau jo vidurinįjį pirštą.
- Ne taip greitai... - ir jis taip pat ėmė velniškai šypsotis. - Nejaugi tikrai manei, kad sugebėsi išsisukti ir išgelbėti savo mergšę? Prieš atvažiuodamas į barą išties galvojau palikti ją gyvą, tačiau, kai taip pažeminai mane vyrų akivaizdoje bijau, kad sandėris atšaukiamas. Pribaikit ją, o paskui ir jį - noriu, kad Keinas žiūrėtų! - vožė man per veidą revolverio rankena.

Pardribau ant žemės smarkiai susitrenkdamas šonkaulius. Išspjoviau daug kraujo. Regis, lūžo. Staiga už durų prie baro pasigirdo žingsniai. Kas gi dar ateina į šį pragarą?

- Nagi! Atveskit ją čia, paklupdykit priešais ir nušaukit į galvą, kad jis visa tai matytų!
- Džeine! Nebijok... maldauju nebijok, - žvelgiau į pasimatusias jos akis. - Viskas bus gerai...
- Kada tu pagaliau užsikiši, šunie?! - spyrė man į tą vietą, kur lūžo šonkauliai, galvojau kad iš skausmo sprogs akys. - Veskit ją greičiau. Neturiu visos dienos! Dar reikia atgauti tuos nelemtus pinigus. Kad tu prasmegtum, Foresteri!.. Ir tu, Keinai... - pakuždėjo į ausį.

Bare tuo metu buvome penkiese: aš, Rūkorius, Džeinė, Rokeris ir Ungurys. Vos tik pastarieji du su Džeine pajudėjo link manęs, durys atsivėrė. Pasirodė, kad apgauna akys: į barą užėjo du iki dantų ginkluoti airiai su neperšaunamomis liemenėmis.

- Šonai! Patrikai! Ką jūs...

Jie nieko nelaukė. Ant žemės ėmė byrėti SPAS-12 šratinės tūtelės, o Rokeris su Unguriu pamažu virto faršu. Šūvių liepsnos atsispindėjo lediniuose brolių Falnerrių veiduose.

- Džeine!!! - rėkiau per visą tą šaudymo spektaklį.

Broliai buvo kruopštūs ir šaudė į juos iš labai arti - dukra visiškai sveika pamažu atsidūrė už jų. Pagaliau šoviniai baigėsi ir Flanerriai numetė automatinius šautuvus ant žemės, tuomet išsitraukė po dvi M92FS Berettas su duslintuvais - ko gero tikėjosi armijos blogiečių, tačiau bare dabar likom tik mes trys - į kelnes pridėjęs Rūkorius, aš ir dukra. Ūmai tas niekšas nukreipė revolverį man į galvą.

- Meskit ginklus arba jį nudėsiu, - Rūkoriui iš burnos taškėsi seilės, - ištaškysiu smegenis Keinui, jei bent prisiartinsit prie manęs! Žinot, kas aš toks, netašyti airiai girtuokliai? Meskit vamzdžius ir pasitraukit nuo mergiotės arba jam galas! - pakėlė mane nuo žemės įrėmęs ginklą į pakaušį.
- Taip žinom, nuopisa! - suriko Šonas nė neketindamas mesti ginklo. - Atėjom pasiimti Keino ir jo dukters. Beje, - pažvelgė man į akis, - turiu tavęs nuolankiai atsiprašyt, brolau: Patrikas pagaliau papasakojo visą istoriją... - liūdnai pažvelgė į brolį. - Atėjom tavęs gelbėti, senas niekše!
- Šonai... Patrikai... Maldauju jūsų, paimkite Džeinę ir bėkite iš čia kuo toliau! Tuoj pasirodys dar daugiau Rūkoriaus sėbrų!.. Jūs nespėsit pabėgti! Greičiau, kol dar yra laiko! Mes išsiaiškinsim šį reikalą tarpusavyje... - atsisukau į Rūkorių: šis nustėręs ir suprakaitavęs iš baimės spaudė vamzdį į pakaušį vis žvilgčiodamas pro apsiblaususius langus, kada atvažiuos pastiprinimas.
- Bet, Keinai... Mes negalim tavęs šitaip palikt!
- Galit ir paliksit!
- Tėti! - nusirišo raištį nuo burnos Džeinė. - Paleisk mano tėvą, tu niekše! - puolė prie mūsų su Rūkorium, tačiau Patrikas laiku ją sustabdė. - Paleiskit mane, išgamos!!! Noriu apkabinti tėvą!!! - šaukė spardydamasi.
- Džeine, paklausyk, tu turi eiti su jais, - verkdamas raminau dukrą, - jie geri žmonės - pasirūpins tavimi. Aš jau pasirinkau savo kelią. O tu bėk, kaip visad tave mokinau... BĖKIT, po velnių, visi!!! Greičiau.
- Patrikai, - Šonas staiga pažvelgė į brolį sunerimęs. - juk mūsų planas buvo išgelbėti juos abu...
- Šonai mes turime daryti tai, ką jis sako! Planai keičiasi. Maunam iš čia, kol neatskubėjo daugiau Rūkoriaus vyrų ir italiūkščių.
- Taip, - po ilgos pauzės ėmė kalbėti Rūkorius, - bėkite, bet jie jus vis tiek suras! Niekur nepasislėpsit - mano vyrai jus ras ir iš po žemių iškas, o tada iš lėto plėšysiu jūsų galūnes po gabalėlį! - tęsė drebančiu iš sumišimo balsu. - Bėkit, šunys, bet aš jus surasiu...
- Neklausykit jo, tiesiog bėkit.

Džeinė ėmė gailiai vaitoti žvelgdama į ginklą, nukreiptą man į galvą.

- Šonai, eime DABAR! - Patrikas čiupo brolį už parankės ir nutempė prie Džeinės nenukreipdamas ginklo nuo Rūkoriaus, kuris stovėjo vidury baro dengdamasis manimi.
- Keinai, tikiuosi žinai, ką darai... Beje, paskutinis dalykas, - liūdnu balsu tarė Šonas, - ačiū už tą pervedimą - būtinai pasirūpinsim, kad šie gaidžiai niekada daugiau nerastų Džeinės.
- Kokį dar pervedimą? - įtūžo sutrikęs gangsteris.
- Tą, kurį padariau nudėjęs Foresterį, - tariau Rūkoriui tyliai kvatodamas.
- Šonai, užteks - vesk ją iš čia į automobilį, skubiai paprašė Patrikas - taksi vis dar laukė jų gatvėje.
- Kaip pasakysi, brolau... Sudie, Keinai, ir atleisk, kad tave taip užsipuoliau anądien... - čiupo Džeinę, kuriai prasidėjo šokas, ir išnešė ją į lauką.
- Nieko tokio, Šonai, aš irgi tavęs atsiprašau... - nusišypsojau jaunajam airiui įkandin.
- Tylėkit, išgamos! Keinai, tu iš čia gyvas neišeisi! O jie, - pažvelgė į Patriką, - jie gaus, ko nusipelnė, kiek vėliau. Galbūt paliksiu tave gyvą pasižiūrėti... - Rūkoriui visiškai nuvažiavo stogas.
- Dek pragare, tu niekše, o tu lik sveikas, brolau - Patrikas linktelėjo man paskutinį kartą drėgnomis akimis ir lėtai pradingo tarpduryje neatitraukdamas taikiklio nuo Rūkoriaus, stovinčio už manęs.
- Na, ką, sutriau, likome dviese? - toliau iš jo juokiausi.
- Keinai, tu už tai atsiimsi!

Lauke suburzgė variklis - taksi išvažiavo. Viskas... Viskas baigta. Liko vos keli formalumai...

- Apsisuk... - putojo Rūkorius - jis liko vienui vienas savo pamėgtame bare kartu su manimi, kuriam jau visiškai vienodai.

Atsisukau į jį vis dar šypsodamasis, o anas vėl trenkė į tuos kelis lūžusius šonkaulius, tačiau tai jau neberūpėjo - šypsena vis nedingo nuo veido.

- Na... Ar džiaugiesi atgavęs savo milijonus, šūdžiau?.. Koks jausmas, a?
- Aš tave tuoj pat nudėsiu!!! - Rūkoriui visiškai pasimaišė protas: ėmė visas kratytis. - Klaupkis!

Ištiesiau jam vidurinį pirštą:

- Išgraužk, nuopisa...
Jis pridėjo ginklą man prie pat kaktos ir vėl ėmė kartoti tą patį:
- Klaupkis arba, prisiekiu, viskuo, kas man brangu, aš tau ištaškysiu smegenis...
- Ne, neištaškysi, - spjoviau jam tiesiai į veidą didžiulį kraujuotą skreplį.

Vietoj to, kad būtų padoriai ištaškęs makaulę, jis ėmė nuo veido valytis tas beveik pajuodavusias seiles. Tuo tarpu nutaikiau tinkamą progą ir griebiau už revolverio vamzdžio: vos spėjau pakreipti, kai tas kvailys nuspaudė gaiduką ir man besukant ginklą į šalį kulka perėjo būtent per tą vietą, kur buvau sužalotas Irake. Surikau iš skausmo, tačiau turbūt vėl suveikė išsiskyręs adrenalinas, nes vietoj to, kad būčiau parkritęs, užguliau revolverį su tokia jėga, jog Rūkoriui net sutraškėjo riešo kaulai.

- Dabar... Noriu... Kad dar kartą manęs įdėmiai paklausytum, - šypsena mano veide dingo.

Rūkorius puolė į paniką - pradėjau kreipti ginklo vamzdį jam po smakru.

- Pažvelk į šį randą, kurį per tave gavau... Puikiai žinai, kodėl jį gavau ir taip pat puikiai žinai, kodėl pavogiau pinigus, tik, deja, per vėlai suvokiau, kad man jų niekada nereikėjo. Man tereikėjo padaryti štai ką... - palinkau priblokšdamas jį savo žvilgsniu. - Taigi, Rūkoriau, kad ir koks bebūtų tavo tikrasis vardas...
- Ričardas... Mano vardas Ričardas!.. Stok! Baik tau sakau...
- Labai malonu iš naujo susipažinti, Ričardai. Na, o pabaigai siūlau užsimerkti ir melsti greitos bei neskausmingos mirties.
- Prašau nedaryk to... Gali eiti iš čia laisvas. Liepsiu savo vyrams atsitraukti!
- Žinai, ką aš manau? Galėčiau iš tiesų paklausyti tavo patarimo, bet Niudžersis ko gero jau pavargo nuo tokių padugnių, kaip tu. Bent aš jau pavargau nuo tavęs, šikniau. Žinai ką? - valiūkiškai šyptelėjau žemei, o tada vėl pažvelgiau į prisišikusį kažkada baimę žmonėms kėlusį psichą. - Ko gero surizikuosiu. Tikiuosi pragare tave gerai pagaidins... - dar kiek uždelsiau žvelgdamas tiesiai į akis, o tada tiesiog ramiai paspaudžiau jo pirštą ant gaiduko - veidas apsitaškė Rūkoriaus kraujais, o ant lubų atsidūrė tai, kas liko iš smegenų.

Nustūmiau lavoną nuo savęs ir padėjau revolverį ant baro. Nusivalęs kraują nuo rūbų ir veido, šiaip ne taip užsiropščiau ant kėdės, prisitraukiau švarią taurę prie savęs ir įsipyliau to nuostabiojo „Jack Daniels“. Nuėjau prie plokštelių automato ir išsirinkau meilausią gabalą, kurio nuolat ten klausydavau - „Scooby Snacks“. Už senus gerus laikus - su neapsakomu palengvėjimu ir ramybe atsikvėpiau klausydamasis to nuostabaus gabalo. Prisiminiau, kad dar turiu Foresterio „Camel“ pakelį - prisidegiau paskutinę cigaretę. „Rūkstančiuose revolveriuose“ įsigrojo muzika, kuriuos besiklausydmas galėjau pagaliau numirti ramus, tačiau po kokių penkiolikos minučių duris išspyrė ir mano išsvajotąją tylą sudrumstė keliolika raumeningų italų, rankose laikančių „Uzi“ su duslintuvais. Pažvelgiau į juos ir keldamas taurę tariau:

- Štai, pažvelkite, vaikinai, ten ant žemės guli jūsų boso draugas - peršoviau jam makaulę. Ir ką jūs man dabar padarysit? - įtraukiau gilų dūmą.

Jų vadas pažvelgė į keturis sumaitotus bičus ant grindų, tada į mane, tada vėl į juos, tada į savo sėbrus ir galop tarė:

- Šiknon mane... Gerai pasidarbavai, kad ir kas bebūtum, bet ką gi, vyručiai, - siekė pistoleto švarko kišenėje, nes buvo vienintelis iš jų, neturintis rankose automato, - teks šį prietranką pamokyti...
- Aha... - su panieka pažvelgiau į juos. - Tai kuris bus pirmas? Ai, tai tu jų bosas? Gerai... Tu būsi pirmas! - ėmiau su pašaipa dėlioti ant jų mirties kortas. - Aha... Tada taip... Kas čia seka po tavęs? Va tas bičelis atrodo kietas - jis mirs antras.

Italiūkščiai ėmė garsiai kvatoti išgirdę mano preferencijas.

- Taip, tada tu ir tu būsit trečias ir ketvirtas... Na, o tu. Taip su tavim kalbu, - įsižiūrėjau į mažą bailų italiūkštį besislepiantį už savo boso. - Tu griūsi penktas, o tas pedikas šalia tavęs - paskutinis. Regis, galim pradėti...
- Oho! Tas žąsinas dar sugeba juokauti! Na, bet pakaks - mano vyručiai su tavim tuoj pasismagins.
- Tegu. Tegu tik prieina...
- Ar bent žinai su kuo kaliesi, pidryla?
- Ir su kuo gi? - gurkštelėjau viskio ir įkvėpiau dar vieną dūmą sekdamas akies krašteliu, kur guli revolveris.
- Žinai, kas mes tokie? Mes Perazo šeima, tu gaidy!
- Dėjau aš ant jūsų... - parodžiau jiems tą patį vidurinįjį pirštą, kuriuo vos nenulaužiau Rūkoriui, tuomet staigiu judesiu išmaukiau likusį taurėje viskį ir mečiau cigaretę aukštai į orą - tiesai jiems virš galvų.

Griebiau nuo baro revolverį, kuriame liko penkios . 357 kalibro Magnumo kulkos. Prieš cigaretei nukrentant ant žemės spėjau patiesti du - jų bosą ir dar vieną jam iš šono. Kiti tuoj pat ėmė pliekti automatais, o aš griūdamas ant žemės bei springdamas savo paties krauju, dar dvi kulkas  suvariau stovėjusiems arčiausiai baro - vienam į galvą, kitam - kažkur į pilvą. Paskutinė kulka liko lizde:

- Sudie, Džeine. Myliu tave...

Pykšt!

Epilogas

Mieloji Džeine,
rašau tau šį laišką kalėjime. Nuo tada, kai žuvo tavo mama, mes daugiau nebesimatėme. Nežinau, ką dabar jauti, tačiau suvokiu, kaip tai turėtų būti sunku. Man irgi trūksta Lizos... Matai: dabar mane apkaltino prisidėjus prie jos žmogžudystės. Jie iš dalies teisūs ir tu tai žinai. Viskas prasidėjo labai seniai: buvau jaunas ir pašėlęs - norėjau turėti viską. Norėjau įgyvendinti savąją Amerikietišką svajonę, tačiau po kurio laiko tai padaryti tapo labai sunku. Buvau savanaudis niekšas, negalvojantis apie jus. Nebeturėjau vilčių kada nors dar atsistoti ant kojų, todėl su keliais pažįstamais, drauge tarnavusiais kariuomenėje, pradėjau plėšti bankus. Suprask - viską dariau tavo ir motinos labui, tačiau kažkur viso to viduryje turėjau priimti kitokį sprendimą. Turėjau pasitraukti, tačiau azartas ir godumas padarė savo. Ką jau kalbėti apie kerštą... Esu kaltas dėl tavo motinos mirties. Esu kaltas dėl daugybės dalykų, kurie jums nutiko, todėl nesitikiu, kad kada nors sugebėsi už tai atleisti, tačiau noriu, jog žinotum, kad labai tave myliu ir visuomet linkėjau tik gero. Detektyvams trūksta įrodymų mane apkaltinti, tačiau jie vis tiek laiko kalėjime kaip vienintelį ir pagrindinį įtariamąjį. Gali būti, kad čia praleisiu likusį savo gyvenimą arba man netgi įvykdys mirties bausmę, jei sugaus Foresterį, o šis mane apskųs. Lailas Foresteris - tai žmogus, kuris dėl visko kaltas. Po manęs... Prisiekiu sau ir tau, kad vieną dieną jį rasiu ir nužudysiu - viliuosi, kad tuomet jausiu nors kažkokią paguodą dėl to, kas įvyko. Jei niekada neišeisiu iš kalėjimo, dedu visas viltis į tave, Džeine. Galbūt nesi tokia pritvinkusi keršto, kaip aš, tačiau viliuosi, kad kada nors pribaigsi Foresterį už mane, jei pačiam  niekada nepavyks. Tikiuosi supranti mane. Atleisk, kad buvau netikęs tėvas - turėjau rūpintis jūsų saugumu, tačiau nesugebėjau... Mano godumas pražudė mūsų šeimą. Negaliu tau nieko daugiau pasakyti. Žinau, kad niekada neatleisi už tai, bet dar kartą noriu pasakyti, kaip labai karštai tave myliu, ir viliuosi, kad tavasis gyvenimas bus geresnis nei mano.

Tavo mylintis Tėvas,
Kolinas Keinas

Ekranas nušinta baltai, o paskui vėl juodai - ima lėtai slinkti titrai:

Režisierius, scenarijaus autorius, prodiuseris bei kaskadininkas: forehater

THE END