Žodžiai ir muzika, ir... (5 dalis)

Tylėdamas Robertas nužiūrinėjo namų šeimininkę, besiartinančią iš kambario prietemos. Dabar jos galvos nebedengė oranžinė kurjerės kepuraitė, juodos plaukų sruogos aplink veidą tarsi pabrėžė jo blyškumą.  Adrijos žvilgsnis buvo keistas – tarsi ir skvarbus, ir svajingas tuo pačiu metu. Lyg šeimininkė gyventų ne čia ir ne dabar, o nekviesti svečiai būtų įprasta kasdienybė.
Jos rūbai buvo nuostabiai banalūs – pilkos, kiek platėjančios kelnės ir pilki marškinėliai. Atrodė, kad ji ką tik nužengė į pastelinių spalvų kambarį iš nespalvotos fotografijos. Nedidukė, kiek susitaršiusiais plaukais, nenuleidžianti vertinančio žvilgsnio nuo svečio, kurio nė nemanė pati įsileisti.

- Eime kur šviesiau, Robertai, - pasiūlė ji, mostelėdama į svetainės langus. – Noriu atidžiau į tave pasižiūrėti.
- Maniau, pakankamai prisižiūrėjai vaidindama kurjerę, - tarė jis, neskubėdamas sekti iš paskos.
Adrija nė nemirktelėjo. Roberto atradimai jai buvo nė motais. Įsitaisiusi fotelyje, mergina kantriai laukė, kol jis sustojo per kelis žingsnius prieš ją. Nemirksėdama stebėjo svečią iš apačios į viršų.
Robertas klestelėjo į priešpriešiais stovėjusį fotelį. Pyktis dar nebuvo atslūgęs.
- Kas nutiko sekmadienį? – paklausė. – Kodėl aš nieko neprisimenu?
- Galbūt todėl, kad tu miegojai? – ji gūžtelėjo pečiais.
- Ne. Žadintuvas buvo nustatytas septintai valandai. Jis pažadino mane šiandien ryte, vadinasi, turėjo pažadinti ir sekmadienį. Kas tuo metu nutiko?
- Manyk, kad mes buvome dviese ir aš tave prižiūrėjau, - šyptelėjo ji.
- Manai, kad tai labai linksma?
- O tau turėtų būti linksma, - atsikirto mergina. – Tu juk PATS atplėšei laišką, Robertai. Niekas tavęs nevertė.
Ji nesišaipė iš jo. Bent jau ne išoriškai.
- Kodėl tu tai darai?
- Man reikėjo atsakymų, - ji patogiau atsilošė. – Tokių, kuriais negalėjau pasitikėti, kuomet buvai sveiko proto. Man reikėjo, kad atsakinėtum nuoširdžiai. Kad išsitartum apie savo baimes, svajones, mažas paslaptis – viską. Tik nuoširdžiai.
Keista Adrijos logika ir kurstė smalsumą, ir kartu siutino. Nejaugi visą sekmadienį ji klausėsi jo išpažinties?..
- Kodėl?
- Todėl, kad tu padarytum tą patį, jeigu tik turėtum galimybę.
- Aš padaryčiau pagal SAVO galimybes, - atrėžė jis. – O tu bėgi nuo atsakymo, Adrija. Kam tau tiek informacijos apie mane?
- Kad apsisaugočiau, žinoma, - dabar ji nusišypsojo plačiau. – Tu juk kvėpuoji manimi jau visą savaitę, Robertai! Dviprasmiškos žinutės forume, kapstymasis po Jano savižudybę – visa tai...
- Janas ne savižudis. Ten buvo tavo darbas!
- Ir vis dėl to, - ji parodė į jį pirštu, - tu iki šiol negali nusiraminti, nors pats supranti, kad NEPAVYKS manęs nutempti į pragarą. Tu pats tai žinai, tačiau vis tiek suki ratus lyg žvėris aplink grobį. Kodėl tu čia?
- Tu tikėjaisi, kad ateisiu.
- Aš tikėjausi, nes žinojau, kad išsiaiškinsi netikrą kurjerės tapatybę ir surasi manąją pagal veidą! Tu taip pat bėgi nuo atsakymų, Robertai! Kodėl tu čia?

Dabar ji kalbėjo su juo piktai, gręždama nemaloniu žvilgsniu.
- Ketinai mane nužudyti ir pasisavinti tai, ką sukūriau?
- Manau, turėjai gauti šį atsakymą sekmadienį, - pasakė jis. – Antraip mano išpažintis buvo veltui, ar ne?
- Aš pamelavau tau apie sekmadienį, - ji vėl loštelėjo atgal, lūpose ėmė žaisti lengva šypsena. – Tada iš ryto tu atsikėlei ir paskambinai man numeriu, kurį buvau užkodavusi laiške. Mudu susitarėme susitikti viename miesto skersgatvyje. Beje, tu atsinešei ir savo ginklą, Robi. Gal dabar jau prisimeni ką nors?

Robertas pajuto, kaip nemaloniai susitraukia skrandis.
- Greičiausiai ne... – tęsė Adrija, tyrinėdama jo veidą. – Turbūt nepameni ir to, kaip naudojaisi juo.
- Kokį šūdą tu...
- Tu nušovei du praeivius, - ji pažvelgė į šoną, užkišo ranką į fotelio kišenėlę ir ištraukė kelias fotografijas.  – Du visiškai nekaltus praeivius, Robi. Fotoaparatas viską matė. Nežinau, ką tuo momentu galvojai taip elgdamasis. Jeigu policija susidomės šiuo reikalu – o ji neabejotinai susidomės -  jie sužinos, kad aš taip pat nenutuokiau, su kuo einu pasivaikščioti...
Jis pakėlė numestas ant stalo fotografijas, negalėdamas patikėti nei jos žodžiu, nei tuo, ką mato akys. Tuose popierėliuose iš tiesų buvo jis. Nukreipęs ginklą žemyn, į sudribusius siluetus, stebėjo savo aukas. Kitoje fotografijoje šaudė į dar tebestovinčius žmones. Trečioje...
- Aš dar turiu ir filmuotą medžiagą, Robi, - išgirdo tolimą besityčiojančios Adrijos aidą. – Norėtum pamatyti?

Pasaulis užsipildė nervingais širdies dūžiais ir dusinančiu tvaiku. Jis siektelėjo savo kaklo, lyg ten veržtųsi nematoma kilpa. Rodės, smegenys tuojau sprogs iš vidaus, tuoj jis nesusilaikys ir išvems vidaus organus. Kilstelėjo akis į ją, regėdamas siūbuojantį kambarį.
Dieve, kaip dabar norėjo sugriebti tą trapų kaklą ir vienu spustelėjimu paversti į želė!  Ji pati pasirūpino, kad įsiūtis pulsuotų kiekvienoje gysloje, kiekviename sumautame raumenyje.
Adrija nusišypsojo.
- Manau, filmukas tau patiks.

Vyras staiga atsistojo, traukdamas pistoletą ir žengdamas artyn prie moters. Du banalūs žingsniai – ir juodas vamzdis prilietė baltą Adrijos kaktą, priversdamas kiek atlošti galvą.
Ji net nesutriko. Šypsena tebežaidė jos lūpose, akys net nemirktelėjo, įdėmiai sekdamos Roberto akis. Adrijos net neišgąsdino jo pasikeitusi išraiška.
- Ir kas toliau, Robi?
Jis giliai įkvėpė, jausdamas keistą virpulį visame kūne. Nebėra ko prarasti? Kalė ką tik jo gyvenimą nuleido į klozetą? Dabar belieka paspausti vieną detalę – ir ši balta galva loštels atgal, pagaliau ji nustos vaipytis iš jo...
Bet pirštas nenorėjo  klausyti. Kodėl  tada prakeiktasis klausė jo skersgatvyje, kuomet Adrija jį valdė? Nejaugi pasąmonė nejaučia nei gailesčio, nei pasišlykštėjimo? Mašina jo viduje?..
Atsivėdėjęs smogė jai, nesirinkdamas vietos. Adrija trumpai riktelėjo ir sustingo, pražiojusi burną, pasisukusi veidu į langą. Ji pakėlė delną ir priglaudė jį prie kairiojo smilkinio. Užkritę plaukai trumpam paslėpė skausmo kupiną žvilgsnį.
- Tik tiek?.. Tavo rankomis aš žudau žmones, o tu sugebi tik tiek?
- Užsičiaupk!
Nuleidęs ginklą jis dairėsi po kambarį, stengdamasis ką nors sugalvoti ir tuo pačiu nusiraminti. Galvoje ūžė, mintys vangiai lindo į paviršių.
- Negalvok, Robertai, pernelyg skaudu į tave žiūrėti. Tu juk nori nužudyti mane ir pasiimti tai, ką sukūriau. Ar bent įsivaizduoji, kokia tai didelė jėga...
Jis skubiai žengė prie Adrijos ir palinko, delnu užspausdamas jos lūpas. Pistoletas įsirėžė merginai į šonkaulius, Adrija nepatenkinta  suinkštė.
Ji per daug kalbėjo. Pernelyg stengėsi išprovokuoti jį – štai kas neleido iššauti ir užbaigti visko. Giliai viduje jis jautė, kad visa ši scena – kažkas nerealaus, tiesiog neįtikėtino. Sekmadienį Adrija priverčia jį žudyti, fotografuoja ir filmuoja. Pakaktų tokią medžiagą nusiųsti į nuovadą – ir jam galas. Neverta net lįsti viešumon, kad pribaigtų įkyrų policininką vienu taikliu smūgiu.
Tačiau štai ji – leidžia, kad Robertas ją surastų, išprovokuoja ir ramiai laukia mirties – kur logika?! Adrija net pasiryžusi jam atiduoti savo mirtinus šedevrus!
Mintims įsibėgėjus Robertas pajuto, kaip rimsta ir atgauna savitvardą. Šokas dar nebuvo iki galo dingęs – tiesiog pasaulis ėmė pamažu šviesėti.
Adrijos Rilčeker planai vis dar tebebuvo paslaptis, o ji toli gražu neketino jais dalintis. Kažkur visai čia pat sukosi smagratis...
- Tu juk neprivertei manęs nužudyti dviejų žmonių, - pasakė jis, žiūrėdamas į jos neišskaitomas akis. – Sekmadienį nenutiko nieko, su kuo aš nebūčiau sutikęs, Adrija. NIEKO!
Mergina nebandė net inkštelėti, ar kaip kitaip paneigti. Tiesiog žiūrėjo.
- Štai ką mes dabar darysime. Tu apsivilksi savo pilką pilką paltuką ir mudu važiuosime tiesiai į nuovadą. Ten tau bus pareikšti kaltinimai dėl Jano Matūzako žmogžudystės. Neabejoju, kad atsinaujinus tyrimui ekspertai iškrapštys iš jo kompiuterio paskutinius regėtus tekstus ir mums pavyks įrodyti, kad jie...

Stiprus smūgis nusviedė jį nuo merginos ant grindų. Robertas vos neprikando liežuvio iš netikėtumo, krūtinę nudiegė skausmas.
- Manau, gana, - ištarė Adrija, palinkdama prie jo.
Robertas pabandė kilstelėti ginklą, tačiau mergina buvo greitesnė – nusitaikė jam į kaktą mažo kalibro pistoletu. Greičiausiai laikė daiktą ten pat, kur ir nuotraukas. Ji buvo stulbinančiai stipri.
- Atleisk, Robi, bet į nuovadą man negalima. Tu dar labai daug ko nesupranti.
- Aš buvau teisus, – sumurmėjo jis. – Nebuvo jokių žmogžudysčių skersgatviuose...
- Galbūt. – Adrija prispaudė keliu jo ranką, laikančią ginklą ir patikrino kišenes. Ištraukusi policininko kortelę, viena akimi dirstelėjo ir nušveitė ant stalo.
- Laiškeliai nepadėjo, tai pribaigsi mane kulkomis, - nusijuokė Robertas.
- Kelios kulkos tau būtų tik į sveikatą...

Staiga abu išgirdo, kaip trinktelėjo durys.  Adrija kilstelėjo galvą, mirksnį stebeilijosi į dar vieną svečią ir staiga šastelėjo į įšalį, taikydamasi jau ne į Robertą, tačiau į duris.
Ten stovėjusį vyrą Robertas pažino iš karto. Tai buvo jo porininkas, uniformuotas nuo galvos iki kojų.
- Matai! Saugokis!..
Nugriaudėjęs šūvis apkurtino. Matas krūptelėjo ranka siekdamas juosmens, kur buvo sukabinti visi jo ginklai. Tačiau pistoleto nebeišsitraukė. Jo krūtinėje plėtėsi kruvina dėmė. Dar akimirka, ir jis susmuko vietoje.
Adrija vis dar taikėsi, nirčiai prašiepusi lūpas. Ji nepastebėjo, kaip apimtas siaubo Robertas kilstelėjo savo pistoletą. Įvykiai sekė vienas kitą be banalių pauzių.
Driokstelėjo dar vienas šūvis. Po to dar du, vienas po kito. Karštos tūtelės nusvilino kaklą.
- Dieve, tik ne tai...
Dvokė paraku, ausyse spengė ir niekaip neketino liautis. Jis atsistojo ir nuskubėjo prie savo porininko.
Pulso tikrinti nebereikėjo – pastiklėjusios akys žvelgė  plačiai atmerktos. Matas jau buvo ne šiame pasaulyje. Ir vis dėl to Robertas sugniaužė jo ranką, vildamasis pajusti gyvybę.
Jokios gyvybės nebuvo.
Žmona ir du vaikai. Vienas iš jų nė negimęs. Arba ką tik gimė. Kokio velnio tu lindai į šią sumautą skylę, žmogau?!
Sudejavęs jis paliko Matą ramybėje ir prisiartino prie Adrijos. Kad negyva, net nesuabejojo. Skylė galvoje, dvi krūtinėje. Kaip šaudykloje, tiktai ten taikiniai nekraujavo. Ir nežiūrėjo į jį tokiu pamišusiu žvilgsniu.
Norėjosi rūkyti. Dieve, kaip dabar reikėjo didelio cigaro, kurio dūmas išsviestų jį iš šio pasaulio!

Robertas išsitraukė telefoną ir ėmė rinkti nuovados numerį. Šiame bute buvo viskas – Rildrijos įrankiai, Adrijos beprotybė, du lavonai ir neatsakyti klausimai. Dviejų rūšių kulkos... Ekspertai atsirinks, kas iš kokių ginklų šaudė.

---

Sunkiai beprisiminė sumaištį, kuri kilo sugužėjus jo kolegoms.  Jie žymėjo, matavo, fotografavo ir daug klausinėjo. Prisiminė koridoriuje susibūrusius Adrijos kaimynus, kuomet jam patarė grįžti namo ir pabandyti nusiraminti. Jį parvežė policininkė moteris. Liepė jam išgerti kažkokių raminamųjų, pati prižiūrėjo, kad tabletės sąžiningai nukeliautų į skrandį.
Ji buvo šiek tiek panaši į Adriją Rilčeker ir Robertas troško, kad policininkė išsinešdintų iš jo buto.
- Man liepė prižiūrėti tave, kad nebandytum nusižudyti...
- Ar aš panašus į toki? – supyko jis.
- Mes visi nepanašūs, - atkirto moteris. – Aš liksiu, Robi. Nori, išvirsiu kavos?
Moteris liko, o jis atsigulė į lovą ir po neilgos kovos užmigo, paveiktas raminamųjų. Kavos nenorėjo.

---

Už lango buvo tamsu, kai pasijuto besėdįs, atsirėmęs į pagalvę. Kitame kambario gale, ant rašomojo stalo švytėjo kompiuterio ekranas, jis atpažino Stiklo Deltos dizainą. Šalia monitoriaus silpnai spingsojo stalinė lempa.
Laikrodis rodė aštuntą vakaro, o jo kalendorius – šeštadienį, birželio dvidešimt pirmą dieną. Atrodė truputį siurrealistiškai.
Pajutęs prisilietimą atsisuko į Adriją, kuri sėdėjo ant lovos tokia pati, kokią matė tada, bute. Pilki marškinėliai, pilkos kelnės. Kairysis skruostas ir smilkinys išmarginti melsvomis dėmelėmis. Ir jokio kraujo. Ji buvo gyva ir sveika.
Tik nebeatrodė lyg nužengusi iš fotografijos. Veidas jau nebuvo toks blyškus monitoriaus šviesoje, o ir žiūrėjo ji ne taip skvarbiai. Maža to, dabar jos veide pastebėjo daugiau emocijų.
Delnas, liečiantis Roberto kaklą, buvo šiltas.
- Aš tave užmušiau... – sumurmėjo jis.
Adrija atsakė šilta šypsena. Tada be žodžių apžergė jį, suėmė delnais veidą ir ėmė bučiuoti.

Iš pradžių tai buvo vien Adrija – jos prisilietimai, jos kūno šiluma, jos lūpos. Ji glaudėsi prie vyro vis arčiau ir tvirčiau, lyg ketintų čia pat sutirpti ir susilieti į vieną. Tarsi ketintų įtikinti, kad jos ketinimai labai rimti. Robertas šiek tiek abejojo ir Adrija jautė tai, todėl kantriai leido vyro protui užmigti, kūnui pabusti.
Gaudė savo lūpomis jo alsavimą, kol netrukus pajuto, kaip tvirtos rankos slysta jos juosmeniu aukštyn, braukdamos drabužį. Jautė, kaip vyras ne tik priima ją, tačiau pagaliau ima duoti.
Atsiplėšusi nuo jo lūpų skubiai nusivilko marškinėlius ir nusviedė juos į šalį.
Nuogo, virpančio kūno prisilietimas iškėlė paviršiun pačius paprasčiausius, tačiau ir stipriausius troškimus, kuriuos vargu ar begalėjo numaldyti kokia nors logiška mintis. Robertas padėjo jai atsikratyti likusių drabužių ir jiedu dūko pataluose, įsiklausydami į kūno kalbą, mėgaudamiesi nevalingais virpesiais, sukeltais prisilietimų. Adrija buvo kiek agresyvoka – jos dantukai dažnokai krimstelėdavo tai lūpą, tai kaklą. Ir kai jis įsiskverbė į ją, mergina nepasidrovėjo įsikirsti dantimis į petį kaip reikiant, sudejuodama iš malonumo.
Kilstelėjusi kojas surakino jį ir nebepaleido, mėgaudamasi kiekvienu postūmiu, kol judviejų žaidimas priartėjo prie neišvengiamos pabaigos.

---

Žadintuvas garsiai triukšmavo, reikalaudamas sau dėmesio. Robertas suniurzgėjo ir pramerkė akį – tik tam, kad matytų, kur pataikyti. Septinta ryto... Būdamas zombiu nustatė prakeiktą daiktą ir pamiršo vėliau išjungti.
Sapno likučiai vis dar neišblėso iš atminties, tačiau dabar jau buvo sunku atsiminti ir smulkmenas, ir priežastį, dėl kurios jis sutiko sapne pasimylėti su nužudyta mergina. Netgi pati idėja nebeatrodė tokia šauni. Prisiminęs ją, prisiminė ir nušautą  Matą, be garso susmukusį Adrijos bute. Be to, šiek tiek skaudėjo galvą.
Žiovaudamas iškėlė kojas iš lovos ir pasiekė rūbus, kurie gulėjo tvarkingai sulankstyti ant kėdutės. Akimirką žiūrėjo į juos nesuprasdamas. Vakar išmėtė juos po kambarį, kaip visada. Niekados nelankstė į tvarkingą krūvelę.
„Tikriausiai Inga sulankstė“ – prisiminė policininkę, parvežusią jį namo.
Tačiau jo butas buvo tuščias. Policininkė išvyko, palikusi atrakintas duris.

Pusryčiaudamas svarstė, ar nevertėtų paskambinti Mato našlei. Nenutuokė, ar ji žino apie savo vyro mirtį. Jeigu moteriškė dar nepagimdžiusi, tuomet greičiausiai jos niekas dar neinformavo – kad nesukeltų streso ir pavojaus kūdikiui.
Nusprendė verčiau luktelėti. Kas nors darbe turėtų žinoti tokius dalykus. Be to, diena bus ir taip labai šlykšti – jis bus tardomas, vyrai domėsis, kaip jis pakliuvo į Adrijos butą ir ko jam ten prireikė. Pati istorija nieko gero nežadėjo. Bus tik galvos skausmas ir kreivi kolegų žvilgsniai, kuomet  ims aiškinti naujas Matūzako mirties aplinkybes.

Suskambo telefonas. Prieš atsakydamas Robertas nejučia žvilgtelėjo į laikrodį – šis rodė be dvidešimties aštuonias. Metas buvo judėti iš namų.
- Klausau.
- Labas rytas, Robertai. Čia Adrija.
Jis ne iš karto suprato žodžių esmę – buvo kiek išsiblaškęs. Tačiau, vos tik prasmė nuvingiavo smegenų paviršiumi, sustojo lyg įbestas.
- Alio?..
- Tu gerai išgirdai, Robertai, - kalbėjo jam Adrijos balsas iš telefono. – Čia tikrai aš. Tau nesivaidena.

Balsas buvo tikrai tas pats. Vyras neabejojo, kad girdi tas pačias švelnias intonacijas, ekstremaliose akimirkose įgyjančias lašą pašaipos, tarsi gyvenimas būtų nesvarbus. Betgi...
- Aš į tave iššoviau tris kartus, - išgirdo jis save. – Tavo kūną išsigabeno policija. Tu negali...
- Tarkime, kad tu esi truputį susipainiojęs iliuzijose, - pertraukė mergina. – Mano kaltė, Robertai. Ar tu dabar ruošiesi į darbą?
Jis tylėjo, stengdamasis sugalvoti logišką paaiškinimą. Pasaulis atrodė toks nestabilus, kad nežinojo, kuo tikėti.
- Tarkime, kad taip, - tęsė Adrija. – Patarčiau tau pasitikrinti šios dienos datą. Tebūnie tai pirmas įrodymas, kad tu nežinai, kas vyksta.

Vis dar tylėdamas jis kilstelėjo ranką ir pažvelgė į rankinį laikrodį.
Jis rodė birželio dvidešimt antrą dieną. Sekmadienį.
- Kas per...
- Sveikinu, Robertai, - sušnabždėjo Adrija iš telefono. – Tu ką tik radai savo pražuvusias dvidešimt keturias valandas.

---

Pamiršęs darbo reikalus, jis lėkė automobiliu miesto gatve, niekaip negalėdamas išmesti iš galvos paskutinių jos žodžių.
„Surask mane“ – paliepė jam Adrija Rilčeker. – „Tu jau žinai, kaip“.

Jeigu ji gyva, tuomet Matas taip pat turėtų būti gyvas. Negali juk būti, kad Adrija prisikėlė iš mirusių ir persikėlė laiku, kad paerzintų jį.
Nebent jis smarkiai klysta. Tuomet verčiau nespėlioti, ką ji gali, o ko ne...

Paskubomis surinko Mato namų numerį. Jeigu jis gyvas, tuomet jokios žalos nebus, net jei pažadins kiek anksčiau. Pagaliau juk sekmadienis.
- Aa... taip, kalbėkit... – sugergždė iš telefono.
- Seni?..  - Robertas pajuto, kaip nuo širdies pradingsta milžiniškas akmuo. – Et, žmogau... Ar tavo žmona dar negimdo?
- Kas čia?
- Robertas, kas gi dar?
- Koks... ai-ii, šitas gi...
Robertas nusijuokė, negalėdamas atsidžiaugti apspangusio Mato balsu.
- Taigi vakar prieš pietus pagimdė, - atsikrenkštė kolega. – Mes čia su giminėmis truputį... pavarėm... Atleisk, aš ne kondicijoje...
- Tada eik miegoti, perskambinsiu vėliau.
- Okėj, iki...
Jo šypsenos nenumaldė netgi kelių patrulis, mostelėjęs jam sustoti. Kiek tolėliau gatvė buvo užgrūsta nekantriai signalizuojančiais automobiliais.
Policininkas suburbėjo pasisveikinimą bei savo titulą, sumurmėjo apie viršytą greitį, tačiau tuoj pat atsileido, vos tik Robertas jam parodė ženklelį. Netgi ištiesė ranką.
- Kamštis priekyje, - mostelėjo į gatvę. – Geriau kilkite į orą, jei būtinai reikia į tą pusę.
- Aš neturiu leidimo skraidyti, - prisipažino Robertas. – Nebent užmerksite akis...
Patrulis linktelėjo, kad užmerks ir tingiai nuėjo prie savo automobilio.

Matas buvo gyvas, tačiau džiaugsmas dėl to ilgai netruko. Adrija taip pat buvo gyva, kaip ir prisiminimai, kur jiedu abu gulėjo negyvi. Prieš išvažiuodamas Robertas patikrino savo ginklą – šoviniai buvo vietoje, visi iki vieno.
Ar tai reiškė, kad rytoj teks nužudyti Adriją Rilčeker? Ar ji prieš tai suspės nušauti Matą?.. Galva tiesiog plyšo nuo daugybės klausimų ir viena kitai prieštaraujančių teorijų.
Ar gali būti, kad dabar jis sapnuoja?..

Adresą prisiminė puikiai, tačiau šį kartą ir pats pastatas, ir aplinka atrodė kiek pasikeitę. Akimirką net pasirodė, jog atskrido visai ne ten. Pabandė paskambinti Adrijai, kad įsitikintų, tačiau jos telefonas vėl buvo išjungtas. Geriau įsižiūrėjęs nesunkiai pastebėjo, kad ir jos numeriai nesutampa. Mergina keitė korteles ir vis dar apsimetinėjo vaiduokliu.
Beliko kilti į aštuntą aukštą ir įsitikinti, kad šis, iš pirmo žvilgsnio „ne tas“ pastatas yra ta vieta, kur jis lankėsi „pirmadienį“.
Liftas ir koridoriai šiek tiek skyrėsi nuo išsaugotų prisiminimuose. Tačiau žalsvos durys su numeriu atrodė lygiai taip pat, nė trupučio nepakitusios. Nuspaudė skambučio mygtuką, prisimindamas, kaip buvo sutiktas praeitą kartą. Adrija nesivargino varstyti durų, leisdama svečiui įeiti pačiam.
Ir visgi buvo smalsu, ar viskas pasikartos iš naujo.
Sugniaužė ginklo rankeną, stengdamasis iš šalto daikto pasisemti ramybės. Spustelėjo jungiklį dar kartą. Galop pastebėjo, kaip aptemo akutė. Trakštelėjo užraktas, durys prasivėrė iki galo.
Adrija atsitraukė, stebeilydamasi į svečią smalsiu žvilgsniu. Skirtingai nei aplinka, ji nepasikeitė, tiktai drabužiai šį kartą buvo labiau spalvoti. Juodi džinsai, languoti marškiniai atraitytomis rankovėmis...
Ir ant jos smilkinio aiškiai matėsi gelsvai melsvi sumušimai, kuriuos jis pakankamai gerai prisiminė, netgi galėjo pajusti, kaip užsimoja ir sušeria pirštų krumpliais, užuot paspaudęs gaiduką ir palikęs galvoje skylę.
Robertas pajuto, kad vėl nieko nebesupranta. Logiški pamąstymai, visai neseniai bandę detales sudėlioti į savo vietas, neteko galios.
Jis žengė prie jos, ištraukdamas ginklą ir nukreipdamas į Adrijos kaktą. Stumtelėjo duris, šios dusliai trinktelėjo.
Jau nužudė du žmones - kažin, ar labai sunku būtų vieną iš jų nužudyti dar kartą?
Šį kartą visgi buvo skirtumas – ji išsigando. Aiškiai galėjo išskaityti išgąstį Adrijos akyse ir jos povyzoje – atsirėmusi į sieną, mergina stengėsi išvengti nemalonaus vaizdo.
- Jeigu dabar iššaučiau, - sumurmėjo jis, - ar prisikeltum dar kartą?
- Ne, Robertai.
Akys bijojo, tačiau balsas buvo ramus.
- Tavo dėka, aš jau nebežinau, kas iš tiesų yra tikra, o kas ne! – jis nuleido ginklą ir nubraukė merginos plaukų sruogas nuo sutrenkto smilkinio. Adrija kryptelėjo galvą į šoną, vis dar nenuleisdama nuo jo akių.
- Aš tau viską paaiškinsiu, - tyliai pasakė. – Todėl tu ir esi čia, Robertai. Patikėk, dabar tu nesapnuoji.
- Patikėti tavimi?..
- Taip. – Adrija galop susitvardė ir išsisuko jo rankos, žengdama į svetainę. – Jeigu nori, gali apkraustyti namus ir mane – aš neginkluota. Tiesą sakant, niekada ir neturėjau ginklo.  Na... bent jau tokio, kuris šaudo kulkomis.
Ji sustojo kiek tolėliau nuo jo, susimąstydama apie savo, kaip šeimininkės, pareigas.
- Užeik, jauskis kaip namie... – pakvietė.
Jis šyptelėjo, prisiminęs kraupų dundėjimą susišaudymo metu. Žvilgtelėjo atgal, į tą vietą, kur susmuko Matas. Dabar ten buvo tuščia – nė žymės, kad kažkas būtų gulėjęs kraujo klane. Šioje vietoje neįmanoma buvo jaustis „kaip namie“. Per daug prisiminimų.
- Galiu tau pasiūlyti tik arbatos, - išgirdo jos balsą.
- Noriu, kad pasakytum teisybę.
- Taip... Teisybė bus ilga, Robertai. Todėl mums prireiks arbatos.

Ji ramiai dėliojo puodelius ant padėkliuko, kruopščiai bėrė arbatžoles į tinklelį, stengdamasi, kad būtų tiksliai tiek, kiek reikia. Robertas stebėjo ją, besisukiojančią  virtuvėje, iš svetainės. Ar galėjo būti, kad ši trapi būtybė savyje nešiojosi dvi Adrijas? Viena klastinga ir žiauri, kita švelni ir rami?.. Kuri iš jų dabar ruošė jam arbatą?
Kiek pagalvojęs, jis žengė į virtuvę. Susidėjusi visus reikalingus daiktus ant padėkliuko, Adrija lūkuriavo, kol užvirs arbatinis. Smalsiai nužvelgė vyrą, nuo kurio kol kas galėjo pajusti tik grėsmę. Robertas nebuvo nusiteikęs itin draugiškai.
Prisiartinęs prie viryklės, jis pravėrė spintelės dureles, tikėdamasis ten aptikti sudėtus puodelius. Mergina neturėjo jų itin daug. Vos keletą, skirtingų dydžių. Pasvarstęs išsirinko stiklinį.
- Jeigu aš norėčiau tavo mirties, nuodais nesinaudočiau, Robi, - atspėjo jo mintis Adrija. – Nežinočiau, ką daryti su lavonu. Man labiau patinka su ugnimi žaisti iš tolo, jeigu dar nepastebėjai.
- Tada kaip tu užsidirbai šitą? – jis parodė į mėlynę jos veide.
Adrija nukėlė arbatinį ir padėjo ant padėkliuko šalia kitų indų.
- Užgis, - sumurmėjo.

Jiedu įsikūrė svetainėje, prie lango, kad galėtų geriau matyti vienas kitą. Visai kaip pirmą kartą, tik dabar jis pasirinko sofą.
- Tikiuosi, tu suvoki, kad negali manęs suimti, – prabilo ji, kuomet primityvi arbatos pilstymo ceremonija buvo baigta.
- Galiu pasistengti.
- Ne. Negali netgi stengtis, Robertai. Dieve, maniau, tu daug įžvalgesnis...
Ji ramiai atrėmė jo rūstų žvilgsnį.
- Ar bent bandei rimtai pagalvoti, kas būtų, jei mane areštuotum? Jeigu įtikintum kažką daugiau, kad egzistuoja tekstiniai metodai žudyti žmones?
Jo tyla buvo pakankamai aiškus atsakymas.
- Buvai įžvalgus, kuomet sprendei Jano bylą. Tikėjausi, kad būsi tiek įžvalgus, kad suprastum – negalima, kad tokios žinios pasklistų. Jeigu sužinos policija – sužinos ir vyriausybė. O kas yra vyriausybė, Robi? Tai vyrai ir moterys su savo žmogiškais trūkumais. Duok jiems tokią galią – ir visur prasidės neįsivaizduojami dalykai.
- O tu pati?
- Aš... Tu tikėjaisi iš manęs kažkokių baisių veiksmų? Baisesnių nei Jano nužudymas... Leisk, atspėsiu – žudynės tiesiogiai internete? Mirtini laiškai elektroniniu paštu su užrašu „Neskaitykite šio laiško nes mirsite“?
- Turėjau ir tokią mintį, - linktelėjo jis.
- O kokia man iš to nauda? Gerai – mirtų kelios dešimtys, galbūt keli tūkstančiai žioplių. Galbūt pasisektų labiau ir sugebėčiau išguldyti pusę Europos – tačiau kas iš to? Nesu tinklų specialistė, mane surastų jau trečią dieną. Dešimtsyk gudresnius suranda.
Robertas susimąstęs tylėjo. Adrijos argumentai buvo pakankamai įtikinantys.
- Jau išbandžiau viską, ką norėjau išbandyti, - sumurmėjo ji, - Su Janu Matūzaku. Su tavimi, Robi. Man daugiau ir nereikia.
Pastebėjo, kaip pabalo pirštai, spaudžiantys pistoleto rankeną.
- Būk malonus, paslėpk ginklą, - paprašė ji. – Jau daviau tau progą nušauti mane. Žinai, kas būna po to.
- Taigi, viskas buvo tikra?
- Tau – taip.
- O tau? – jis vėl dirstelėjo į jos sumuštą smilkinį.
- Viską papasakosiu, - linktelėjo Adrija. – Tačiau norėčiau, kad mūsų pokalbis būtų saugus. Kad tu nesugalvotum kokios nors kvailystės, išgirdęs kurią nors istorijos detalę, Robi. Todėl iš karto prisipažinsiu – pasirūpinau, kad mano mirties atveju  - tikros mirties atveju – tu būtum pats pirmas įtariamasis ir įrodymų tam nepritrūktų.
Pastebėjusi nuostabą vyro akyse, ji nedrąsiai šyptelėjo.
- Nebūčiau tavęs prisileidusi ir per kilometrą, jeigu neturėčiau garantijų. Atleisk. Aš dar nenoriu mirti.
- Vadinasi, tu beveik saugi... – tarstelėjo jis pašaipiai.
Mergina tylėdama padėjo puodelį ant stalo ir atsistojo, kad kilstelėtų fotelio pagalvėlę. Robertas nusitaikė į Adrijos nugarą, tikėdamasis blogiausio.
Ji rankose laikė ploną virvę. Ne itin ilgą, kaip tik, kad...
- Jeigu manęs bijai, gali surišti rankas, - pasiūlė ji. - Galiu netgi atsisėsti ten, kur parodysi. Su sąlyga, kad nemojuosi tuo kvailu daiktu į mane.
Vyras žiūrėjo įmerginą nustebęs ir abejodamas. Pasiūlė gana nuoširdžiai, tačiau kodėl? Galbūt Adrija tikėjosi, kad jis susigės ir nesuriš jos?
Tylėdamas paėmė virvę ir apsuko ją, suimdamas riešus už nugaros. Mergina netgi virvę išrinko teisingą – šiurkščią, sunkiai slystančią. Jis nesigėdydamas užraizgė keturgubą mazgą ir leido jai pačiai įsitaisyti tame pačiame fotelyje, stebėdamas, kaip ji stengiasi susitaikyti su savo pažeminimu.
- Tikriausiai tai reiškia, kad esu mirtinai pavojinga, - sumurmėjo ji kiek sarkastiškai.
- Užteks juokų, - Robertas paslėpė pistoletą į dėklą. – Pasakok Adrija. Noriu žinoti, kas yra tikra, o kas ne. Noriu žinoti viską. Taip pat ir tai, kodėl aš čia.
Mergina linktelėjo, kiek pasikreipdama ir pariesdama po savimi kojas. Buvo nepatogu sėdėti.
- Pradėsiu viską nuo pradžių, - tarė ji. – Ir pirmiausia nuo to, kodėl Janas Matūzakas nusipelnė mirties.