Degančioms sieloms

Naktyje liepsnojantis medis alsuoja nepakeliama kaitra, jaučiu ją savo nuogu kūnu. Raudona it įkaitinta geležis oda, rodos, tuojau pat supleišės, virs pelenais, vienu ypu – kiekvienas lopinėlis, ir akimirksniu neliks anei plaukelio – nuo galvos iki kojų, štai taip, kaip medis, kuriuo lipu: nuo šaknų ligi aukščiausios šakos – suliepsnosiu.

Tačiau ne dabar...

Sudžiūvusiomis lūpomis nusispjaunu, kam leidau sau svajoti apie palaimingą akimirką, kurioje ištirpsiu, nusispjaunu dar ir dar kartą ant savo sukepusių delnų ir klausausi, kaip gyvatiškas seilių šnypštimas įsilieja į pragarišką ūžesį, kuris kyla iš nepaliaujamo medžio žievės nykimo į pelenus. Jie sau nekaltai nuplevena, taršomi stichijos ir vėjo šuorų, sugrįžta ant žemės, į žemę, galiausiai tampa žeme.

Krentu žemyn. Man delsiant lūžo atraminė šaka, kuri visgi liko kaboti ten, ant paskutinio siūlelio, nedrįsau kibtis į ją ir nusitempti su savimi. Ten ji greitai sudegs kartu su kitomis šakomis, o čia, žemai, turėtų pasiduoti kirminams ir pūti – ilgą laiką išbūti šalia pilkos pelenų krūvos ir po to, kai vėjas jau bus juos išsklaidęs, ji viena pasiliktų... Todėl aš krentu, nes galiu ir vėl atsistoti.

Vėl apsupu rankomis medžio kamieną, vėl suspaudžiu jį šlaunimis, taip, vėl pradedu iš naujo...

Visgi... Akimirkai stabteliu ir manyje įsižiebia nauja mintis. Tiesą sakant, šį sykį vos uždėjęs delną ant apanglėjusios storos medžio žievės pajutau, jog daugiau bandymų nebebus, krisiu galutinai arba pasieksiu viršūnę. Širdį nutvilkė skausminga mintis, kuri kartu ir išlaisvino: nebebijojau medį graužiančių mažyčių liepsnos liežuvėlių, pajutau kokia stora ir kieta tapo mano oda, mano kūnas, užgrūdintas ugnies bei žarijų. Tačiau supratau, jog daug baisesnis pavojus slypi viduje: netekus vilties mano kenčiančią sielą it sprogusio ugnikalnio lava užlies neapsakomas širdies skausmas, ir nukritęs ant žemės jau nieko nebepajusiu.

Kylu aukštyn. Netgi nesu tikras, ar tai vis dar „aš“ ar mane kažkas neša, nauja, iki šiol nepatirta jėga.

Aš liepsnojančio medžio viršūnėje. Vis tik virš manęs praskrenda paukštis, aukštai danguje kaupiasi debesys. Greitai pasipils pirmieji rytinio lietaus lašai, jau ima šviestis patekanti saulė. Dabar pamatau, kad aplinkui daugybė tokių pat kaip aš. Mes šliaužiame, kabinamės nagais, krentame ir keikiame, meldžiame aukštesnių jėgų pagalbos... Galiausiai susigūžę tupime ant savo degančių iliuzijų bokštų. Spoksome vieni į kitus, klausiamu žvilgsniu bandome rasti atsakymą, „Kam visa tai? “.