Rašyk
Eilės (72747)
Fantastika (2185)
Esė (1497)
Proza (10268)
Vaikams (2486)
Slam (49)
English (1097)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 37 (6)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Naktyje liepsnojantis medis alsuoja nepakeliama kaitra, jaučiu ją savo nuogu kūnu. Raudona it įkaitinta geležis oda, rodos, tuojau pat supleišės, virs pelenais, vienu ypu – kiekvienas lopinėlis, ir akimirksniu neliks anei plaukelio – nuo galvos iki kojų, štai taip, kaip medis, kuriuo lipu: nuo šaknų ligi aukščiausios šakos – suliepsnosiu.

Tačiau ne dabar...

Sudžiūvusiomis lūpomis nusispjaunu, kam leidau sau svajoti apie palaimingą akimirką, kurioje ištirpsiu, nusispjaunu dar ir dar kartą ant savo sukepusių delnų ir klausausi, kaip gyvatiškas seilių šnypštimas įsilieja į pragarišką ūžesį, kuris kyla iš nepaliaujamo medžio žievės nykimo į pelenus. Jie sau nekaltai nuplevena, taršomi stichijos ir vėjo šuorų, sugrįžta ant žemės, į žemę, galiausiai tampa žeme.

Krentu žemyn. Man delsiant lūžo atraminė šaka, kuri visgi liko kaboti ten, ant paskutinio siūlelio, nedrįsau kibtis į ją ir nusitempti su savimi. Ten ji greitai sudegs kartu su kitomis šakomis, o čia, žemai, turėtų pasiduoti kirminams ir pūti – ilgą laiką išbūti šalia pilkos pelenų krūvos ir po to, kai vėjas jau bus juos išsklaidęs, ji viena pasiliktų... Todėl aš krentu, nes galiu ir vėl atsistoti.

Vėl apsupu rankomis medžio kamieną, vėl suspaudžiu jį šlaunimis, taip, vėl pradedu iš naujo...

Visgi... Akimirkai stabteliu ir manyje įsižiebia nauja mintis. Tiesą sakant, šį sykį vos uždėjęs delną ant apanglėjusios storos medžio žievės pajutau, jog daugiau bandymų nebebus, krisiu galutinai arba pasieksiu viršūnę. Širdį nutvilkė skausminga mintis, kuri kartu ir išlaisvino: nebebijojau medį graužiančių mažyčių liepsnos liežuvėlių, pajutau kokia stora ir kieta tapo mano oda, mano kūnas, užgrūdintas ugnies bei žarijų. Tačiau supratau, jog daug baisesnis pavojus slypi viduje: netekus vilties mano kenčiančią sielą it sprogusio ugnikalnio lava užlies neapsakomas širdies skausmas, ir nukritęs ant žemės jau nieko nebepajusiu.

Kylu aukštyn. Netgi nesu tikras, ar tai vis dar „aš“ ar mane kažkas neša, nauja, iki šiol nepatirta jėga.

Aš liepsnojančio medžio viršūnėje. Vis tik virš manęs praskrenda paukštis, aukštai danguje kaupiasi debesys. Greitai pasipils pirmieji rytinio lietaus lašai, jau ima šviestis patekanti saulė. Dabar pamatau, kad aplinkui daugybė tokių pat kaip aš. Mes šliaužiame, kabinamės nagais, krentame ir keikiame, meldžiame aukštesnių jėgų pagalbos... Galiausiai susigūžę tupime ant savo degančių iliuzijų bokštų. Spoksome vieni į kitus, klausiamu žvilgsniu bandome rasti atsakymą, „Kam visa tai? “.
2010-01-28 13:50
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-11 19:04
chaose
Ta beprasmybė...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-03-14 14:46
tiesatechniskaineprieinama
aha, su stiliumi čia kitaip, ir įtampa jam iškart pasiduoda, toks augimas.

geras klausimas pabaigoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-03 08:30
agricola
idomus tewkstukas...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-02 20:07
Tsuga_phen
Gražiai parašyta. Filosofiškas. Visgi pabaiga galėtų būti įdomesnė... Be lietaus ir saulės, sugretinimo su visuma (visais kitais), kas būdinga darbams apie gyvenimą: kritimą ir kylimą, amžinąją ugnį.
Be to, pasirodė ištęstas kaip savarankiškas darbas, o kaip didesnio kūrinio dalis - gali būti ir ilgesnis.  Pradžia stipresnė už pabaigą, su stipriu vaizdiniu/emociniu užtaisu. Visumoje - patiko Tavo  mažas filosofinis paveikslėlis;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-02 05:08
Ferrfrost
Todėl aš krentu, nes galiu ir vėl atsistoti.
Va, gera sentencija is tavo teksto:-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-02-02 05:03
Ferrfrost
Dabar naktinejant viskas kitaip.
Skaudus, pilnas geru metaforu, vaizdingas,trapus. Tas jausmas sudegina ir pelenais ta jausma viduje palieka.
Jei angliskai issireiskus:
NOBODY likes U,NOBODY loves U, NOBODY cares for U, NOBODY misses U, NOBODY wants to see U good, NOBODY is Ur best friend, NOBODY is happy with U, ...Dont cry!!! My name is NOBODY.
Bet kartais tam zmogui tiesiog esi NOBODY tiesiogine prasme.
Tikrai tavo si darba paprasyk,kad perkeltu i proza. Sis darbas stiprus ir modernus, nesitikejau,kad taip moki issireiksti-visai kitokiu stilium. Dar tekste radau sakini,kuris butu puikia sentencija.
As suliepsnojau,o kas liko jau nebezinau...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-31 14:55
Prozerpina
Įdomi parabolė. Kai kurie įvaizdžiai labai gražūs, kai kurie pernelyg įmantrūs, manieringi, kai kur šiek tiek per daug abstrakcijų, klišių. Bet iš esmės man irgi patiko šis darbelis.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-28 16:35
Svoloč
Būtent toks tavo matymo ir mąstymo kampas man patiko ir patinka, ir anaiptol ne šiukšlių dėžėje šiam darbui vieta.
Mintis ir pateikimas man labai patiko. Net nežinau ką komentuoti, jis visas nuostabus. Sveikinu.
Įsidėsiu pas save.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą