Medžioklė III

Prižadino keistas skrebenimas į palapinės audinį. Pakirdus iš gilaus miego buvo sunku susiorientuoti kur guliu, bet po minutėlės vaizdas išryškėjo ir prisiminiau, kad nuėjau nusnūsti į palapinę. Skrebenimas netilo, iš pradžių švystelėjo mintis, kad laukinis šernas rausia žemę ir traukioja šniūrų kabliukus, bet paskui nusijuokiau nuo tokios minties, jei čia būtų apsilankęs šernas, iki palapinės neprieitų, o netoliese  kristų nuo vyrų kulkos. Vis dėlto nedrąsiai pratraukiau užtrauktuką ir praskleidžiau medžiagą. Į mane žvelgė susijaudinimo kupinos tėvo akys. Jis greit pridėjo pirštą prie lūpų ir ženklais parodė, kad išlįsčiau laukan. Nieko nelaukęs ir sutramdydamas žiovulį išsvirduliavau. Tėvas ištiesė ranką ir parodė į medžių tankumyne už kokių penkiasdešinties metrų po lapus bebraidžiojantį elnią. Bokštelyje Julius ir Rimas, su vaikiškom šypsenom rijo gyvulį akimis. Elnias buvo gražus. Laibos kojos, šviesi papilvė ir ragai, kaip medžio šakos, plačiai  išsikeroję į visas puses. Nieko sau laimikis. Jis su nosimi rausė pageltusius lapus ir vartė galvą, tarsi maivydamasis jos puošmena. Gyvulys pasisuko link mūsų ir pažvelgė įtartinu žvilgsniu. Klausėsi. Pajutau ore įtampą tarp mūsų ir jo. Tėvas beveik nekvėpavo, kad tik neišbaidytų  pasipūtėlio. Kai elnias grįžo prie savo veiklos, tėvas bandė susikalbėti gestais su draugais. Sunku buvo suprasti, įgudusių medžiotojų savus ženklus, atrodo, šimtais sykių kartotus. Bet kažkiek ėjo suvokti, kad tėvas liepė palaukti, kol elnias prisiartins bent penketą metrų, gerai nusitaikyti ir bandyti šauti. Nepatiklus, pasirodė, esąs gyvulys, todėl net nebuvo ko tikėtis, kad ryšis labai priartėti prie stovyklos. Įtampa nenuslūgo, kokia poza išlipau iš palapinės tokia ir likau stovėti kokias penkias minutes. Smalsumas vertė mane iš kojų, net svaigo galva.  Kuom tai baigsis? Kieno pusėje sėkmė? Elnio likimas buvo pastatytas ant jo greitų kojų ir netaiklaus šūvio. Viskas atrodė taip paprasta- gyvenimą užbaigianti mirtis arba  atsitiktinis pasprukimas pavojui iš nagų. Jei prieš savaitę manęs būtų paklausę, ar teisinga šaudyti nieko dėtus gyvulius dėl pramogos, būčiau atsakęs, kad tai kvaila. Bet tuo momentu, man būnant medžiotojų pusėje, viskas atrodė teisinga ir natūralu. Elnias turi tokią pačią galimybę pabėgti, kaip mes jį pribaigti. Abu oponentai turi lygią teisę į sėkmę. Pažvelgiau į tėvą, jis nerimastingai spaudė tarp plaštakų savąjį „Vinčesterį“, šios net paraudo, bet nesitaikė. Raguotasis paėjo kelis metrus atgal. Pasigirdo šūvis. Netaiklus. Supratęs, kad susidūrė su pavojumi, elnias pasipustė padus ir tiek mes tematėme jo išdidžią galvą. Netikėtą pasprukimą palydėjo nesėkmės šūksniai iš bokštelio. Pažvelgiau į tėvo veidą, jis kiek įmanydamas stengėsi paslėpti apmaudą, bet akys išdavikės bylojo apie nesėkmės jaučiamą kartėlį.
-Et... - tepasakė.
Julius ir Rimas su bildesiu nusileido kopėčiomis iš bokštelio.
- Aš sakiau Juliui dar nešauti, neiškentė velnys, - puolė aiškinti Rimas.
- O tai ką? Negi taip lengvai paleisti? Matei, kad traukėsi atgal, reikėjo kažką daryti.
- Tau ne medžioklėje būti, kantrybės pas tave nerasta, - pakritikavo.
- Nesivaidykit, bus tų gyvulių, - užbaigė tėvas ginčą. -Einam laužą pakurstyti, baigia išrūkti. Tada užkąsim ir  pasikeisim postais. Atėjo eilė mums su sūnum į žvalgybą.
-Na ką, žalčiuk, virptelėjo širdelė? - kreipėsi į mane Julius.
- Šiek tiek. Gaila, nepasisekė, gražus gyvulys buvo...
- Nėra ko  nosies nukabinti,  gyvulių šmirinėja čia visa galybė, tik spėk šaudyti tuos velnius. Dabar gal tinginiauja jie - savaitgalis, - nusikvatojo. - Klausyk, Jonai, nusiimkim tas liemenes, manau, ta ryški  spalva išduoda mus.
- Daryk ką tinkamas, mes su vaiku liksim su liemenėm, - grubokai atsakė, - ką gali žinoti, gal ir daugiau čia yra nenustygstančių vietoje medžiotojų, - po nosimi sumurmėjo tėvas.
- Na ką jau, Jonai.. Neimk taip į galvą,  patikėk manim, tuščiai negrįšime, - šyptelėjo Julius. - Eikš čia, žalčiuk, prie laužo, duosim  degtinėlės, plaučiai sušils, kitaip čia gali ir stuburą susukti nuo tos prakeiktos drėgmės. Galima jam? - kreipėsi į tėvą.
- Galima. Vyras gi jau. Tik  daug neduok, kad paskui pagirios neužgultų jaunos galvos, tik tiek, kad apšiltų.
- Tėvas sako -  tėvas žino, - su džiaugsmu pripildė man taurelę. - Tik greitai užsiversk ir neskanauk, nes nepatiks. Va, dar agurku užkąsk, arba duoną pauostyk, numuš visą bjaurybę.
Padariau, kaip sakyta, tik kad nei agurkas, nei duona  tos bjaurybės nenumušo. Tik tiek, kad nurytas gėralas užkaitino krūtinę ir šilčiau paliko.
-Che, susiraukė tavasis žalčiukas, nieko - pripras.
-O kur Rimas dingo? -pasidomėjau.
-Išėjo šakų laužui rinkti, matyt, užsižiūrėjo kur nors, - atsakė tėvas.
  Po truputį tėvo subjurusi nuotaika taisėsi ir jis buvo beužmirštantis nepasisekimą.
-Kaip jauties? - manęs paklausė. -Nešalta? Namo nenori?
-Ne, šaltis nebaugina, smagu čia, ramu taip. Ir lyti nustojo. Seniai bekvėpavau tokiu grynu oru.
- Gerai, gerai.. Plaučiai atsigaus. Ta miesto smarvė ne į gera - galvos skausmus sukelia.
Artėjant vakarui pasidarė vėsoka, nuėjau apsivilkti dar vieną megztinį. Išlindęs iš palapinės užuodžiau  šilto viralo kvapą. Rimas jau grįžęs ir laužas jau buvo įsidegęs. Vyrai susėdę aplink ugnį pilstė vienas kitam degtinę ir diskutavo apie šovinio greitį. Nesijaučiau išalkęs, todėl bespardydamas lapus apėjau aplink bokštelį. Apžiūrėjau jį iš visų pusių. Nelipau viršun, nusprendžiau palaukti kada ateis laikas budėti su tėvu. Miške jau temo, bluko medžiai, tik matėsi ryškus laužas ir šalia jo įraudę vyrų veidai.
-Sūnau! - šūktelėjo tėvas. - Ateik, pasistiprinsi karšta sriuba, į viršų pasiimsime tik šaltus konservus.
  Vyrai, sušildyti stipraus gėralo juokavo apie valdingas moteris ir jų ypatumus. O aš tuščiu žvilgsniu žiūrėjau į laužą ir mąsčiau apie dienos nutikimą. Toks gražus tas elnias buvo. Matyt, dėl to tėvas ir sielojosi, nors bandė tvardytis, bet matėsi, kad jam ne vis vien. Prisiminiau jo pasakojimus, kaip mūsų protėviai, pagonys, sumedžiodavo stiprų gyvulį ir genties vadas suvalgydavo jo širdį, kad perimtų jo jėgą, drąsą, vikrumą, gudrumą. Gal ir tėvas užslėptai svajoja įgauti žvėries privalumus? Negi klausi dabar. Mano dėmesys neaplenkė vienos įnirtingai kirbančios minties. Visada maniau, kad medžioklė tai atgrasus būdas parodyti, kas pasaulio šeimininkas, tarsi kokia žmogaus  įsitvirtinimo galybės išraiška. Bet matydamas tėvo emocijas  šiandien pasirodžius elniui, supratau, kad jis jaučia didelę pagarbą gyvuliui. Į jį žiūri ne  kaip į skanią mėsą, bet kaip į gamtos tvarinį, nešiojantį pasaulio praeities paslaptį, žmogaus sąlytį su jo motina gamta. Visa tai suteikia begalinį žavumo atspalvį medžioklei. Brutalumas ir paviršutiniškumas išblunka. „Ne aplinka žavi, o požiūris į aplinką“- nuskambėjo galvoje seniai girdėti, bet tik dabar suvokti žodžiai. Visas pasaulio idealumas ir nuopuolis pastatytas ant žmogaus pažiūrų...
-Na ką, metas mums į bokštelį, gerokai sutemo, būtų gerai nepražiopsoti dar vieno šanso, - nutraukė tėvas mano apmąstymus. - Juliau, Rimai, sutvarkykit aplink laužavietę, užgesinkit ugnį. Ir miegokit, saldžiai, lokių prie jūsų palapinės neprileisim, galite būt ramūs.
- Aš nebijau nei lokių nei briedžių, pasiimsiu savo šaudyklę į palapinę, dėl visa ko... Jei kartais sapnų fėja jus užliūliuotų, - nuskambėjo Rimo juokas.
Tėvo draugai bežiovaudami ėmėsi tvarkymo, o mes susirinkę reikalingus daiktus pasukom link bokštelio.


                                          * * *