Žydroji liepsna. Kelią pastoja priešas

Sniego pūga toliau laikėsi pakankamai stipri, kad neleistų Ugniui eiti įprastu greičiu. Siaučiantis vėjas kirto kojas, pūtė į akis snaiges. Matomumas pasidarė labai prastas.

Staiga Ugnius sustojo. Viena priežastis buvo ta, jog galvoje šmėstelėjo nerimą kelianti mintis, kad tokiu prastu oru galima prarasti orientaciją ir nuklysti. Galbūt jau dabar nejučia pasuko į šoną ir veltui eikvoja jėgas. Paprastai ankstyvą rytą dar būdavo galima įžiūrėti blausią patekančios saulės šviesą, tad keliautojas susiorientavęs patraukdavo vakarų kryptimi, kur, pasak senelio pasakojimo, yra įėjimas į požemius. Retkarčiais išsitraukdavo puodelį, pritirpindavo jame sniego vandens, tada vielute pabraukydavo per magnetą, persmeigdavo ja kamštelį ir atsargiai padėdavo ant vandens paviršiaus. Tokiu būdu pasitikrindavo ar eina teisinga kryptimi. Tačiau dabar vielutė greičiau paklustų ne šiaurės poliaus magnetiniam laukui, o po visas pasaulio puses siaučiančiam vėjui.

Kita priežastis buvo ta, jog beveik tuo pačiu metu Ugnius pamatė tolumoje kažkokias tamsias figūras. Viena buvo labai mažutė, vaiko ūgio ir vos įžiūrima, kita daugiau kaip dukart aukštesnė už savo bendrakeleivį. Iš pradžių sunkiai sekėsi suprasti, ar figūros apskritai juda, o jei taip, tai į kurią pusę. Galbūt ir jos jau pastebėjo Ugnių.

Taigi keliautojas stovėjo ir įtemptai svarstė, ką daryti toliau. Vienok buvo labai apmaudu pripažinti, kad galėjo pasiklysti, tad stengėsi patikėti, kad tie žmonės padės susiorientuoti. Kitą vertus jie galėjo būti nusiteikę priešiškai arba tokie pat paklydėliai. Visgi tapo aišku, kad išvengti susitikimo jau nepavyks, nes figūros vis labiau ryškėjo, vadinasi jos traukė kaip tik Ugniaus kryptimi. Šis nuleido galvą ir taip pat patraukė jų link.

Kojos tarsi apsunkusios švinu, veidas čaižomas vėjo rykščių. Ugniui pirmą kartą į galvą šovė mintis, kad galbūt jam nepasiseks. Tačiau greitai ir ji buvo nupūsta šalin, nes keliautojas išvydo priešais stovintį mažaūgį. Tai buvo jo sūnus.

- Vainiau, kaip tu čia atsiradai? – apstulbęs pravebleno vyriškis.
Berniukas pravėrė burną, tačiau neatsakė, tik stovėjo ir žvelgė šaltomis mėlynos spalvos akimis. Ugnius nebeiškentė:
- Kodėl nieko nedarei? Jei tada būtum šokęs į pagalbą, galbūt ji nebūtų nuskendusi, juk galėjai suspėti. Nejaugi baimė taip surakino širdį, jog pamiršai, kad ten tavo mama?.. Bailys.
Netikėtai išsprūdęs žodis išgąsdino jį patį.
- Atsiprašau. Vainiau, nenorėjau šitaip pasakyti... Prieik, juk šalta, kaip tu ir suradai mane per pūgą.

Berniukas nepajudėjo iš vietos, todėl Ugnius pats ryžosi prieiti ir apkabinti savo sūnų, tačiau vos žengus pirmuosius žingsnius siluetas pradėjo nykti, jį vis labiau gožė siaučianti pūga. Tarsi vaiduoklis jis tirpo tiesiog ore, kol galėjai įžiūrėti vien du melsvus žiburiukus, likusius toje vietoje, kurioje buvo akys. Jie negęso, netgi atvirkščiai, kiek išryškėjo ir dabar atrodė tarsi dvi mažos liepsnelės, spingsinčios ore. „Žydrosios liepsnos menas naudojamas tik ypatingais atvejais, iškilus grėsmei gyvybės, siekiant išgelbėti kito žmogaus gyvybę. Netinkamas panaudojimas užtraukia nemalonę, galios greitai pasitraukia. Atminkite, tai tyriausioji dovana, todėl reikalauja to paties ir iš mokinio, kurį aplanko“, - šios kadaise perskaitytos eilutės staiga iškilo atmintyje.

Ugnius prabudo ir užsikosėjo – kažkas ką tik apipylė jį lediniu vandeniu. Visu kūnu mėšlungiškai nusipurtė. „Po perkūnais“, pašokęs ant kojų suniurzgė po nosimi. Suprato, kad buvo netekęs sąmonės, tačiau tie žmonės nebuvo fantazijos vaisius, matyt apalpo tik eidamas prie jų. Pirmiausia įsižiūrėjo į priešais stovintį neūžaugą, kuris išties buvo panašaus ūgio į berniuką, tačiau iš rudai apšepusių skruostų ir barzdos galėjai iškart suprasti, kad tai jau suaugęs vyras. Ugnius galutinai atsitokėjo ir jį pažino.

- Skausmantas... – kiek atsargiai ištarė, - Ką tu čia veiki?
- Nagi gelbsčiu tave, būtum taip ir neatsibudęs šitoje pusnyje, jeigu ne aš... Beje, susipažink, ten mano mokytojas, - apsisuko ir galva parodė kiek tolėliau pasilikusį vyriškį, kuris sėdėjo ant arklio. Ant jo peties tupėjo varna. Ugnius žengė kelis žingsnius į priekį norėdamas geriau įsižiūrėti į to vyro veidą, bet Skausmantas ištiesė ranką ir jį sulaikė, - atleisk, - ironiškai tęsė, - sakydamas „susipažink“ teturėjau galvoje, kad pirmai pažinčiai pakaks tų žodžių, kuriuos pats ir pasakysiu, jis nelabai mėgsta naujus veidus.
- Jūs sekėte mane? – paklausė vis labiau erzindamasis.
- Ugniau, kurgi tu susiruošei? – Skausmantas atidžiai pažvelgė į savo pašnekovą.
- Pats turi viską puikiai žinoti, antraip ar bestovėtum čia... Nežaisiu su tavimi, sakyk, ko tau iš manęs reikia, arba aš keliauju toliau.
Skausmantas nuleido akis žemyn.
- Galime tau padėti patekti į požemius. Mano mokytojas ne kartą ten buvęs ir kaip matai, sugebėjo grįžti gyvas ir sveikas, o štai dėl tavęs kyla abejonių. Ką darysi ten patekęs? – dabar jau užtikrintai pažvelgė Ugniui į akis, tačiau šis nepasidavė ir laikėsi savo pozicijos. Kadangi pašnekovas žinojo, kad Ugnius norėdamas gali būti labai užsispyręs, tęsė toliau, - Esi girdėjęs apie žydrosios liepsnos meną?
- Ką? – klausimas buvo netikėtas, - juk tu vandens magas...
- Žinoma, kaip ir mano mokytojas. Matai, tavo senelis nėra labai šnekus žmogus, kaip suprantu netgi tau mažai ką papasakojo... Ką gi... Žydroji liepsna nėra susijusi su tavąja ugnies magija, maniau turėtum žinoti bent tiek, ji puikiai papildo tiek ugnies, tiek vandens, tiek bet kokį kitą magijos meną. Deja, šiais laikais sunku surasti mokytoją, kuris pasidalintų gilesnėmis žiniomis. Tavo senelis vienas jų, tačiau, kaip sakiau, jis nėra labai šnekus žmogus. Ir tai dar būtų nieko, jei bent būtų sutikęs pasidalinti savo knygomis. Todėl prašome pagalbos iš tavęs, juk nors ir nelabai mėgsti jas skaityti (kaip matau), turėtum žinoti, kur jos slepiamos. Tiek teprašau, o už tai atsilygintume ne tik palydėdami tave į požemius, bet gautum ir gerų patarimų, kurių, kaip suprantu, senelis tau irgi pašykštėjo.
- Jūs jam ką nors padarėte?
- Kitaip tu tuojau pat patrauktum savais keliais. Juk reikėjo kažkaip patraukti tavo dėmesį. Siūlome tau sandėrį, mums reikia tik knygų, supranti? Argi jos reiškia daugiau nei senelio ir sūnaus sveikata,  daugiau negu Snaigės gyvybė?

Paskutinis įžūliai išrėžtas klausimas buvo paskutinis lašas, Ugniaus kraujas užvirė. Šis neūžauga buvo senas pažįstamas, kuris kovojo dėl Snaigės dėmesio nuo mažų dienų, tačiau galiausiai ši pasirinko Ugnių, o konkurentas dėl savo siauraprotiškumo ir primityvios prigimties niekada negalėjo šito atleisti. Dabar konfliktas atsinaujino.

Ugnius paskelbė dvikovą. Neužmiršdamas tradicijos, apsisukęs paėjėjo toliau nuo savo priešininko duodamas laiko pasiruošti. Tuomet vėl atsigręžė veidu į jį ir jau nieko nelaukęs švystelėjo abiem rankomis po ugnies kamuolį. Šie spirališkai nuskriejo vandens mago link, deja, vieną jų pats vėjas išmušė iš trajektorijos. Antrasis buvo užgesintas vandens srovės, kurią Skausmantas paleido iš burnos tuo pačiu metu abiem rankomis pažeme paleisdamas po vandens čiurkšlę. Mat jis pastebėjo, jog Ugnius pasileido bėgti artyn – stiprios čiurkšlės pamušė kojas ir šis žnegtelėjo veidu žemyn. Žinoma, tuojau pat vėl pašoko ant kojų, tačiau nebespėjo atremti dar vienos atakos, kuri šįkart buvo nutaikyta į pilvą. Ugniui trumpam atėmė kvapą, tačiau tai nesutrukdė pasitraukti į šoną ir išvengti dar vienos stiprios srovės, šįkart paleistos į galvą.

Reikėjo kažko griebtis, nes kovos pradžia pralaimėta. Ugnies magas švystelėjo keletą liepsnos kamuoliukų, kurie pusiaukelėje išsiskyrė į daugybę mažų liepsnelių. Skausmantas spėjo tik dalį jų užgesinti, o likę įsirėžė į jį, nors ir nepadarė didesnės žalos, tačiau buvo laimėta laiko. Tuo metu Ugnius susikoncentravo ir įžiebė galingesnį bei didesnį ugnies rutulį priešininkui virš galvos. Šiam nebeliko nieko kita kaip greitai šokti šalin, vis tik krisdamas rutulys nudegino kojas.

Dvikova tęsėsi, o nepažįstamasis ant arklio stebėjo visa tai iš šalies. Galiausiai viskas baigėsi šitaip: vandens magas paleido stiprią čiurkšlę į žemę, taip pakeldamas save viršun ir išvengdamas Ugniaus pasiųstos ilgos ištisinės ugnies juostos, kuri supdama iš abiejų pusių, neleido pasitraukti į šoną. Tuomet ugnies magas buvo iš viršaus apipiltas kriokliui prilygstančios galios purslams ir suklupo keturiomis įsiremdamas į žemę. Mažasis kerėtojas nusileido ir patenkintas neskubiai žengė kelis žingsnius parklupdyto priešininko link. Ugnius pakėlė akis ir staiga sukniubo visu kūnu. Beveik tuo pačiu metu pasigirdo Skausmanto mokytojo šauksmas, kad kristų ant žemės, tačiau jis nespėjo, tik atsigręžė atgal ir suprato savo neapdairumą, pasirodo Ugnius buvo išleidęs liepsnos juostą bumerango stiliumi; ši apsigręžusi atskriejo atgal ir nubloškė Skausmantą beveik dešimtį metrų.

Žmogus su žirgu greitai pasileido savo bendro link. Tai pastebėjęs Ugnius manė užklupsiąs antrąjį priešininką nepasiruošusį: švystelėjo keletą ugnies kamuoliukų į žirgo kojas, kad numestų jojantį žemyn. Tačiau įvyko tai, ko nesitikėjo. Žirgas sužvengė ir paleido vandens srovę iš savo burnos, taigi nesunkiai atrėmė ataką. Tuomet sustojo ir pažvelgė lediniu žvilgsniu į Ugnių. Raitelis paleidęs vadeles nušoko žemyn. Net ir stovėdamas ant žemės tai buvo aukštas vyras. Staiga nusimovė vieną pirštinę ir pakėlęs ranką aukštyn staigiai mostelėjo žemyn, nenuleisdamas žvilgsnio nuo Ugniaus, kuris negalėjo pasijudinti iš vietos ir jautėsi kiek apsvaigęs. Tačiau tas rankos mostelėjimas kiek atgaivino, jis pažvelgė virš savęs ir išvydo krušos ledo gabalėlius, kurie pasipylė ant galvos, Ugnius susigūžė ir bandė atlaikyti smūgius nugara. Tuomet išgirdo kažką visai šalia savęs ir bandė stotis, tačiau tuoj pat gavo stiprų smūgį į galvą ir prarado sąmonę.